II dalis. Muziejus, kuriame galima paliesti kalbą

2014 10 08

Ar žinote kad lietuvių kalbos abėcėlės raidė Ė yra unikali, sukurta mokslininko Danieliaus Kleino (1653)? O ar žinote, kad raidė Ū įdiegta Jono Jablonskio XIX a. pabaigoje, o Č, Ž, Š pasiskolintos iš čekų kalbos XIX a.  pabaigoje?

Šiais metais, įgyvendindama literatūros sklaidos programą „Vasarą skaitome kitaip 2“, Zarasų viešoji biblioteka daug dėmesio skyrė kalbai ir kalbininko K. Būgos žodyno pirmojo sąsiuvinio išleidimo 90-čiui. Todėl neatsitiktinai buvo nuspręsta susipažinti su kalbos muziejumi ir gauti žinių apie lietuvių kalbą.

Kalbos muziejus įsikūręs Vilniuje, ant Neries kranto, „Lituanistikos židinyje“, visai šalia Vileišių rūmų. Nusileidę akmenimis grįsta K.Būgos gatvele, aktyvieji bibliotekos renginių lankytojai – Zarasų Pauliaus Širvio penktokai – pateko į unikalų muziejų, įkurtą 2006 m.

Su zarasiečiais susitiko, bendravo ir bendradarbiavimo galimybėmis dalijosi Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė, kalbos mokslininkė Zita Virginija Šimėnaitė, edukacinę ekskursiją organizavo „Lituanistikos židinio“ vadybininkė Dovilė Bielevičiūtė.

Kalbos muziejuje lankytojus pasitinka stendai kalbotyros sritims su archyvine medžiaga, unikaliais mokslininkams priklausiusiems daiktais. Stendai pasakoja apie lietuvių kalbos vietą pasaulyje, tarmių tyrimus, kalbos istorijos tyrimus, tikrinius lietuviškus žodžius ir jų tyrimus, lietuvių rašto kalbos istoriją, lietuvių gestų kalbą. Ir daugelyje jų matyti kraštiečio kalbininko Kazimiero Būgos indėlis ir įtaka.

Elektroninės vartyklės papildo stenduose esančią informaciją apie sąvokas, kalbos tyrėjus, tyrimų rezultatus. Kompiuteriniai skaitmeniniai žaidimai, karaokė leidžia „pajusti burna“, kaip skiriasi tarmės. Galima išbandyti savo vokalinius gebėjimus, dainuojant tarmiškai.

Bet įdomiausi yra kalbos žaislai – unikalūs eksponatai, kurie leidžia kalbą liesti rankomis. „Širviukai“ noriai spėliojo, ką reiškia besisukančioje karuselėje, kuria rieda garvežiukas, vežami šešėliais virtę, t.y. nebevartojami, žodžiai – Draugala (meilužė), Yvas (apuokas), Rudulis (budulis).

„Žodžių kilmės name“ buvo lengva išsiaiškinti iš kur atkeliavo žodžiai, kurie žodžiai yra iš kitų kalbų pasiskolinti ir lietuvių kalboje prigiję skoliniai, iš kito žodžio ar dviejų žodžių padaryti dariniai. Atidarius namo langelį su žodžiu, buvo matyti jo kilmė. Pvz., žodis „Knyga“ kilęs iš baltarusių kalbos, „Dantis“ – iš prūsų kalbos, „Šermenys“ reiškia šerti, per šermenis valgyti ir pan.

Žaisdami žaidimą „Tarmių dėlionė“, penktokai, verdami ant žemėlapio kubelius su paveikslėliais ir tarminiais žodžiais, prisiminė, kad turime dvi tarmes (aukštaičių ir žemaičių), kurios skyla į šešias patarmes.
Vaikai galėjo išbandyti kompiuterinį žaidimą „Kieti riešutėliai“. Kartu su Tadu Blinda leidęsi vaduoti mylimosios Mortos, taisyklingai kirčiuodami, jie padėjo Blindai įveikti velnių siunčiamus išbandymus ir išvaduoti jo mylimąją iš užkeikto malūno. Kirčiavimo taisyklės žaidžiant pasiduoda lengvai.

Žaidimas „Žodžiai iškasenos“ atkreipė dėmesį, kad lietuvių kalboje yra labai senų žodžių. Galime manyti, kad panašiais žodžiais kalbėjo mūsų protėviai indoeuropiečiai tais laikais, kai dabartinių tautų ir kalbų dar nebuvo. Klausydamiesi lietuvių kalbos kilmės istorijos, penktokai, trumpam tapę archeologais, energingai kasė smėlį ir ieškojo smėlyje užkastų seniausių lietuviškų senosios ir dabartinės kalbose žodžių. O vieni seniausių žodžių yra susiję su gamta: vilkas, avis ar beržo lapas. O interaktyviame žaidime „Spausdinimo presas“ vaikai galėjo atsispausdinti savo vardus raidėmis, kurių kiekviena turėjo kilmės paaiškinimą. Iš lietuvių abėcėlės 32 raidžių juk galima sudėti milijonus žodžių...

Prie Lietuvių kalbos žodyno redaktoriaus J. Balčikonio stalo, seno, bet švaraus, susipažinome su XX tomų  „Lietuvių kalbos žodynu“, startą kuriam suteikė kalbininkas Kazimieras Būga. Vaikai  išmėgino didžiojo kalbininko Juozo Balčikonio kėdę, kurios, pasak Dovilės, ranktūrius patrynus, lietuvių kalba sekasi daug geriau.

Dėkojame už aktyvų bendradarbiavimą Pauliaus Širvio mokyklai, mokytojoms Andželikai Vitkūnienei ir Jurgai Sagadinaitei, lydėjusioms guviuosius penktokus. Edukacinę išvyką rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Įspūdžiai po kelionės:

Mokytoja Andželika: Labai džiaugiuosi viešosios bibliotekos suteikta galimybe 5c klasės mokiniams aplankyti „Lituanistikos židinį“. Mokiniai praplėtė akiratį, sužinojo daug naujų dalykų iš lietuvių kalbos, pamatė ir pajuto (lietė, uostė, trynė, stebėjosi...), kaip ir kur yra saugoma ir puoselėjama mūsų kalba. Ypač malonu buvo stebėti, kaip šiltai, jaukiai su vaikais bendrauja kantrios ir nuoširdžios bibliotekininkės Jolanta, Liudmila ir Irena. Ekskursijos metu ne tik daug sužinojome apie lietuvių kalbą, bet ir arčiau susipažinome (visi pasakojome apie savo pomėgius, augintinius, svajones).

Vitalijus: Mūsų tikslas buvo – kuo daugiau sužinoti apie lietuvių kalbą.

Šarūnė: Įžengę į „Lituanistikos židinį“ pamatėme... namelį, kuris padeda mokytis lietuvių kalbos! Viename langelyje buvo užrašyta „ligoninė“. Šį žodį sukūrė Jonas Jablonskis. Po to mums parodė karuselę, kurioje sukosi senoviniai žodžiai. Paskui smėlyje atkasėm žodžius „vilkas“, „avis“, „ąžuolas“... Antrame aukšte vos žado netekau – ten buvo dailyraščio konkurso nugalėtojų darbai! Viena mergina parašė darbą dviem rankom į abi puses!

Emilija: Viename kalbos žaidime sužinojome senų žodžių, pavyzdžiui, rudulis – vargšas, ėdra – maistas, draugala – meilužė... O linksmiausia ekskursijos dalis buvo, kai dainavome ir kalbėjome tarmiškai.

Egidijus: Lietuvių kalbos žodynas sudarytas iš dvidešimt tomų. Tomai tai didelės knygos, į kurias telpa virš tūkstančio lapų.

Viltė: Nustebau, kad daug žodžių sukūrė J. Jablonskis. Tai „degtukas“, „moksleivis“ ir kt.

Gilmė: Buvo įdomu sužinoti, kad „ragas“ ir „akis“ turi labai daug reikšmių.

Diana: Autobusu į Vilnių važiavome ilgai, bet labai linksmai: žaidėme žaidimus, kalbėjome apie hobį ir augintinius.

Jokūbas: Institute sužinojau, kad mano vardas „dalijasi“ į 300 prievardžių ir kad mes esame indoeuropiečiai.

Dominykas: Labai patiko, kad reikėjo atsisėsti ant kėdės, kurioje rašė žodyną, ir patrinti jos rankenas. Sakoma, kad tada geriau seksis lietuvių kalba. Visi labai stengėsi trinti kuo ilgiau...

Pijus: Žaidžiau žaidimą „Kietas riešutėlis“ – mokiausi kirčiuoti.

Ugnė: Universiteto bibliotekoje buvo daug besimokančių studentų. Man atrodė, kad jiems labai sunku mokytis.

Dominika: Man labiausiai patiko dainuoti su klase karaokė ir paskui klausytis savo įrašo.

Eimutis: Sužinojau, kad mano vardas reiškia „sumanus“.

Parengė Jolanta LEMENTAUSKIENĖ,
Zarasų viešosios bibliotekos pavaduotoja

GALERIJA