Kūrybinės stovyklos metu dalyviai gavo daug įdomių užduočių, pavyzdžiui, kartu nufotografuoti du bibliotekos darbuotojus, kurių amžiaus suma būtų ne mažesnė nei 66 metai arba padaryti nuotrauką pavadinimu „Pašokinėkime“, kurioje būtų bent viena basa koja. Fotografuodami dalyviai nežinojo, kad vėliau šie kadrai bus susieti su legenda apie velnių išdaigas. Renginio pabaigoje dideliame ekrane buvo rodomos nuotraukos ir skaitomas legendos tekstas (sukurtas zarasiškės Giedrės Mičiūnienės kūrinio „Velnių išdaigos“ motyvais). Šmaikštus naratyvas sujungė atskirus kadrus į žaismingą istoriją ir salėje sukėlė daug juoko.

Velnių išdaigos

Kartą velnias sušaukė visą savo velniją.
 
ir pareiškė, kad gyvenimas pragare pasidaręs baisiai nuobodus. Liepė jis visiems velniūkščiams ir velniams į žemę keliauti ir ką įdomaus suradus į pragarą parnešti. Prašė tik žmonių neliesti.
 
Labiausiai apsidžiaugė jaunieji velniūkščiai – galės ne tik po pasaulį pasižvalgyti, bet ir akis paganyti, kojas pamiklinti.
 
Pirmasis į pragarą grįžo velnias Juodasis.
 
Atnešė jis velniškai didelį anglies luitą. „Bus pragaro ugniai kūrenti, ugnelė kaitresnė bus ir nereikės velniukams malkų tampyti.“, - prie krosnies padėjęs pareiškė už anglį juodesnis velniūkštis.
Velnias Mažylis atitempė ilgiausias kopėčias, mat senosios jam parūdijusios pasirodė ir dar kaktusą atsinešė į kišenę įsidėjęs ir nesuprasdamas, kaip į šitas adatas siūlą verti – skylučių juk jose nėra.
 
Velnias Šykštuolis atritino didelę kupetą šieno sakydamas, kad bus velnijai minkščiau miegoti.
 
Visi kiti velniukai tempė juos sudominusius daiktus: kas midaus statinę nuvogęs,
 
kas akmenį.
 
Vienas net šnopuodamas atitempė išrautą ąžuolą ne tik su visomis šaknimis, bet ir visais gandrais ir net gandralizdžiu. Pasirodo, jis žemėje išgirdo žmones šnekant, kad gandrai vaikus neša, tai pamanė, kad gandrai savo misiją galėtų ir pragare vykdyti.
 
Jau susirinko visi velniūkščiai – nėra tik Tinginėlio ir Gudragalvėlio.
 
O šie du niekada nesiskiriantys velniukai neskubėdami vaikštinėjo po žemę, dairėsi ir svarstė, kokių čia šunybių iškrėtus – mažieji net nemanė klausyti vyriausiojo velnio ir įdomių daiktų neieškojo.
 
Sugalvojo abudu per ežerus šokinėti...
 
Šokinėjo...
 
Šokinėjo...
 
Šokinėjo šokinėjo, bešokinėdami visus pakampius balų pritaškė.
 
Šokinėjo...
 
Šokinėjo...
 
Gudragalvėlis pareiškė, kad net tokį didelį ežerą galima peršokti, kaip rusai sako, „zaras“, tai yra, iš karto.
 
Tinginėlis, iš prigimties būdamas tingus, pasakė net nebandysiąs šokti ir ėmė šaipytis iš Gudragalvėlio, kad šiam nepavyks.
 
Įsižeidęs Gudragalvėlis įsibėgėjo,
 
šoko kaip galėdamas toliau, tačiau peršokti banguojančio ežero jam nepavyko.
 
Toje vietoje, iki kurios jis nušoko, susiformavo mažas žemės kauburėlis
 
ir didįjį ežerą padalijo į dvi dalis.
 
Kaip tik tuo metu velniukų beieškodamas įsiutęs atlėkė vyriausiasis velnias. Pamatęs, kad šie po ežerus šokinėja, dar labiau supyko.
 
Metė į ežerą Šykštuolio velnio atneštą šieno kupetą ir velnio Mažylio kažkur nugvelbtas kopėčias – tuo metu jam atrodė, kad vis tiek jokios naudos iš jų neturės.
 
Bardamasis liepė velniukams grįžti pragaran ir daugiau jų niekur nebeišleisdavo.
 
O nuo to laiko Gudragalvėlio padalinto ežero didžiąją dalį žmonės ėmė Zarasu vadinti, o mažąją – Zarasaičiu. Iš vyriausiojo velnio mestos šieno kupetos ežere susiformavo keturios salos,
 
o išmestos kopėčios laikui bėgant apaugo žolėmis ir tapo puikiu tiltu, kuriuo žmonės per ežerą įvažiuodavo į miestą.

 

Skaitymas - IT - Kūryba