2011.12.31

Šventė į kiekvieno širdį ateina tuomet, kai stengiamasi padaryti kitiems ką gero ar gražaus. Bibliotekoje šventė prasidėjo jau rengiant Kalėdinių namelių - žvakidžių parodėlę. Tuomet ir vaikai, ir suaugusieji ieškojo namuose, gal jau ir pabodusių, senų suvenyrų, kurie vaikų literatūros skyriaus stiklo stelaže nušvito naujomis spalvomis ir džiugins lankytojų akis net iki sausio mėnesio pabaigos.

Sniego lauke beveik nematyti, tačiau gražiausio senio besmegenio konkursas bibliotekoje vis viena įvyko. Vaikai kūrė juos iš popieriaus, vėlė iš vilnos, piešė ir darė aplikacijas. 1a klasės mokinukai atnešė visą glėbį šelmiškai besišypsančių besmegenių – vos spėjome visus suskaičiuoti ir pasigrožėti. Nesvarbu, kad kiekvienas vertinimo komisijos narys, o komisija – visi į gruodžio 28-oios šventinę popietę susirinkę vaikai) aptiko vis kitą besmegenių skaičių, bet malonios staigmenėlės – prizo nusipelnė kiekvieno darbelio autorius.

Vėliau šurmuliuojančius vaikus Zuikis Nulėpausis (bibliotekininkė L. Vaitavičienė ) pakvietė žiūrėti viešosios bibliotekos lėlių teatriuko spektaklį „Kaip Rainis Margiui baimės įvarė“. Smagių žiūrovų katučių susilaukė mūsų aktoriai ir inscenizaciją – siurprizą apie princesių gyvenimą (Jekaterina, Elija ir Angelina) pateikusios jaunosios atlikėjos.

Zuikis Nulėpausis vaišino morkytėmis, užminė mįslių, apdalino siurprizais. Bibliotekininkė Olga organizavo žaidimus ir estafetes, bibliotekininkė Vidmina renginio dalyvius supažindino su vaikų knygų rinkimuose dalyvaujančiais leidiniais, pavaišino saldumynais.

Kartais užtenka tik gerų norų, truputėlio pastangų ir vaikų veiduose nušvinta nepakartojamos šypsenos, širdelėse sudygsta gėrio ir grožio daigeliai.
 

2011.10.18

Jau tapo tradicija rudenį skaitytojus pakviesti į „Prozos rudenį“. Nuo 1996 m. Zarasų viešojoje ir kaimo bibliotekose organizuojami rudens literatūros renginiai, kuriuose susitinkama su žymiais Lietuvos rašytojais, žurnalistas.

Spalio 12-ąją „Prozos ruduo“ vyko Zarasų viešojoje bibliotekoje ir Antazavės Juozo Gruodžio vidurinėje mokykloje. Bendradarbiaujant su „Rašytojų klubu“ susitikti su skaitytojais atvyko poetė ir prozininkė Dalia Jazukevičiūtė ir novelistas, mėnraščio „Metai“ vyr. redaktorius Danielius Mušinskas.

Dalia Jazukevičiūtė yra žinoma žurnalistė, poetė, prozininkė, įvairių literatūrinių premijų laureatė. Vaikystėje rašytoja buvo auklėjama disciplinuotai, mokykloje irgi buvo varžoma, troško laisvės, todėl pradėjo kurti eiles. Vėliau Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, ištekėjusi išvyko į Ukrainą. Būnant svetur traukė namai, todėl prasidėjus atgimimui grįžo į Lietuvą. Dirbo žurnaliste dienraštyje „Respublika“, vėliau žurnaluose „Laiko balsas“ ir „Veidas“. „Dirbti žurnaliste man buvo įdomu: kartu su kitais dirbome iš širdies, siekėme idealų. Paskui įsiveržė pinigai, „formatai“ – rašymas ne ką nori, o ką tau diktuoja darbdavys“, – pasakojo D. Jazukevičiūtė.

Penkių romanų autorė atviravo, kad visą laiką širdyje knietėjo noras parodyti savo kūrybą kitiems, parašyti daugiau negu straipsnį laikraščiui ar žurnalui, rašyti tai, ką diktuoja jos dvasia. Rašydama pirmąjį romaną, leidyklai D. Jazukevičiūtė pažadėjusi rankraštį atnešti po pusmečio. Tačiau viskas įvyko daug greičiau – po 20 dienų buvo parašytas romanas „Anarchistės išpažintis“. Dabar sukurti taip greitai nepavyksta, reikia daugiau negu pusmečio.

D. Jazukevičiūtė rašydama pirmąjį ir antrąjį romanus negalvojo, kad reikalingas siužetas, tema, nes kas tilpo į kūrinį – tai ir buvusi tema. Rašant trečiąjį romaną „Dviejų mėnulių baras“, kuris buvo itin graibstoma knyga ir Zarasų viešojoje bibliotekoje, autorė suprato, jog didelis darbas yra parašyti romaną, bet ne mažiau svarbu išsirinkti ir temą. Romanuose kartais atsispindi pačios rašytojos gyvenimas, kitų žmonių pasakojimai apie savo gyvenimus, arba tiesiog įvykiai iš mus supančios kasdienybės, spaudos ar televizijos. „Svarbiausia, kad tema mane labai jaudintu. Priešingu atveju ji nesujaudins ir skaitytojo“, – romanų temų pasirinkimą įvardino D. Jazukevičiūtė. – „Kai rašau, išlendu iš pasaulio: vengiu bendrauti, susikaupiu, tuomet vienatvė man reikalinga kaip oras“.

Susirinkusiems į „Prozos rudenį“ viešojoje bibliotekoje viešnia neskaitė ištraukų iš savo parašytų romanų. „Skaityti ištraukas, kai galbūt kas nors nežino konteksto – sunku, o ir klausytis nuotrupų gali būti neįdomu. Tuo tarpu eilėraštis – trumpas kūrinys, turintis aiškią mintį ir nuojautą, išgyvenimą nuo pradžios iki pabaigos“, – apie pasirinkimą skaityti eiles iš poezijos knygos „Imperijos moteris“ kalbėjo D. Jazukevičiūtė.

Kiekvieną rašytojos knygą lydi audringi skaitytojų ir kritikų ginčai. D. Jazukevičiūtė yra išleidusi penkis romanus: „Anarchistės išpažintis“ (2007), „Juodas kvadratas“ (2007), „Dviejų mėnulių baras“ (2008), „Stiklinis paukštis“ (2009), „Gyvatė keičia odą“ (2010); keturias poezijos knygas: „Atsisveikinimai“ (1989, Zigmo Gėlės premija), „Traukinys Nr. 183“ (1991), „Imperijos moteris“ (2006, Salomėjos Nėries premija), „Šimtas eilėraščių apie nemeilę“ (2009).

Kitas „Prozos rudens“ svečias – novelistas, Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ vyr. redaktorius Mušinskas Danielius. Novelistas Zarasų viešojoje bibliotekoje lankosi jau antrą kartą.

D. Mušinskas – žemaitis, kurti eiles pradėjęs mokykloje. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau mokytojavo Tryškiuose, dirbo „Jaunimo gretų“ redakcijoje, žurnalistų etikos inspektoriumi, nuo 1994 m. mėnraščio „Metai“ vyr. redaktorius. Novelistas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos (2006) ir kitų literatūrinių premijų laureatas.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidžiame mėnraštyje „Metai“, kurį prenumeruoja ir Zarasų viešoji biblioteka, spausdinama dar nepublikuota autorių kūryba: eilėraščiai, proza, eseistika, kritika ir kt. Mėnraščio vyr. redaktorius pastebi, kad naujų rašytojų kūrinių, atitinkančių rimtosios literatūros kriterijus – nėra daug. Anot D. Mušinsko, naujokai skaitytojams iš karto siūlo ne tai, ką gerai geba kurti, pavyzdžiui apsakymus, eilėraščius, o, matyt, „šokdami“ pagal leidyklų pageidavimus, puola „kepti“ romanų. Deja, dažnai tai būna kaip su „pirmais blynais“.

Šiandien žmonės skaito mažiau. „Įrodyti, kad literatūra būtina – galiu per dešimtį minučių. Bet per tiek pat laiko galiu tai ir paneigti“, – apie požiūrį į literatūrą kalbėjo mėnraščio „Metai“ vyr. redaktorius D. Mušinskas. – „Čia svarbus kiekvieno asmeninis požiūris, potyriai, kurie asmenį užlieja skaitant literatūros kūrinį“. „Prozos rudens“ svečias atkreipė dėmesį, kad šiuo metu skaitytojams siūloma knygas rinktis iš ganėtinai plačios literatūros amplitudės. Anksčiau to nebuvo. Atsirado naujos literatūros kryptys: pramoginė ar pragmatinė literatūra, mokanti gyventi, pavyzdžiui, „Kaip tapti milijonieriumi“ ir pan. Tai literatūra su išankstiniu išskaičiavimu: norima gauti kažką apčiuopiamo.

„Nenorėjau, kad mano kūryba nugultų tik laikraščiuose ar žurnaluose, kurie bėgant laikui pageltonuoja. Laikas – baisus žvėris, viską praryjantis. Norėjau, kad kažkas liktų, ką galėčiau parodyti kitiems. Rašyti labai norisi“, – apie pasirinkimą rašyti knygas kalbėjo D. Meškauskas. – „Rašymas – sunkus darbas. Kai esi naujokas ir alkanas, kūrybos prasme, sparčiai rašai. Vėliau, kai „persivalgai“ – tempai sulėtėja, kartais nebepakanka net pusmečio“. Novelistas apgailestauja, kad literatūrinis darbas Lietuvoje neatveria didelių finansinių galimybių kaip televizijoje ar šou versle.

„Anksčiau, prie sovietų, rašantįjį varžė cenzūra. Šiais, laisvės, laikais, vadinčiau – prisitaikymo laikais, kūrėjams dar sudėtingiau. Kiek žmogus bebūtų prisitaikęs – jis turi būti ir kovotojas. Tai ypač sunku poetams“, – apie nūdienos rašančiuosius kalbėjo D. Mušinskas.

Susirinkusiems į „Prozos rudenį“ viešojoje bibliotekoje svečias perskaitė novelę apie nūdienos vartotojišką visuomenę. D. Mušinskas savo kūrinyje hiperbolizavo tai, kas vyksta beveik kasdien mums užsukus į prekybos centrą: dažnai nusiperkame nebūtinų daiktų ir kokia panika mums ištinka pamačius kasos čekį, autoriaus ironiškai vadinamą magišku eilėraščiu.

D. Mušinskas yra išleidęs šešias novelių knygas: „Kol išaušta rytas“ (1979), „Mėlynų dilgėlynų naktis (1982), „Šviesa virš Tausalo“ (1987, Žemaitės literatūrinė premija), „Gyvenimas kaip alibi“ (1991), „Kalno saugotojas“ (2006, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija) ir novelės vaikams „Dovilė ir džentelmenas“ (2009).

„Prozos ruduo“ Zarasų viešojoje bibliotekoje buvo gyvas: susirinkusieji aktyviai klausinėjo svečių apie jų požiūrį į šiandieninę spaudą, autorių atsakomybę, temų kūriniams pasirinkimą bei nūdienos Lietuvos aktualijas, visuomenės požiūrį.

2011.10.04

Poezija ir muzika kvietė prisiminti poetą ir kunigą Antaną Vienažindį rugsėjo 29-oios popietę Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje ir vakarą Zarasų viešojoje bibliotekoje.

Bendradarbiaujant su „Rašytojų klubu“ susitikti su dusetiškiais ir zarasiečiais atvyko solistas Danielius Sadauskas ir poetas, kunigas Skaidrius Kandratavičius.

Minint A. Vienažindžio 170-ąsias gimimo metines nebuvo pasakojami sausi mūsų kraštiečio biografijos ir kūrybos duomenys. Dusetų gimnazistų meninė kompozicija apie kraštietį poetą ir kunigą, kultūros namų moterų ansamblio „Svaja“ (vadovė Janina Kaškauskienė) atliekamos dainos A.Vienažindžio žodžiais praturtino literatūros popietę Dusetų bibliotekoje.
 

Alvydo Stausko nuotraukos

Vakarą Zarasų viešojoje bibliotekoje pradėjo Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos mokytojų moterų trio A. Vienažindžio žodžiais atliekama daina „Kaipgi gražus gražus“. Nuskambėjusi daina ir vakaro vedėjas, literatas Vasilijus Trusovas pakvietė susirinkusiuosius drauge pamąstyti apie vertybes, meilę, talentą, amžiną poetinį žodį ir dainos gyvenimą.

D. Sadauskas dalyvauja įvairiuose iškilių Lietuvos kūrėjų Mažvydo, Baranausko, Vienažindžio, Strazdo, Maironio, Kudirkos, Mačernio ir kitų poetų minėjimų renginiuose. Dėl to baritonas visuomenėje žinomas ne tik kaip Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistas ir Lietuvos muzikos akademijos dėstytojas, bet ir vertinamas už išskirtinį darbą – pamirštos, naujai atrandamos ir pateikiamos visuomenei lietuvių giedamosios poezijos sklaidą.

Solistas, kalbėdamas apie A. Vienažindį, prisiminė belgų poeto Moriso Meterlinko pjesėje „Žydroji paukštė“ aprašomą sceną, kaip senoliai vaikams sako – kai jūs, gyvieji, mus atsimenate, mes atsibundame, tada mes susitinkame ir tai yra mūsų džiaugsmo valandos, vėliau vėl užmiegame, ilsimės.

Maestro D. Sadauskas vakaro metu deklamavo eiles, atliko keletą mūsų krašto poetų Antano Vienažindžio ir Antano Strazdo eilėmis parašytų kūrinių, pasakojo, kokioje epochoje gyveno ir kūrė A. Vienažindis, kaip jis įtakojo paties solisto kūrybinį kelią.

Poetas ir kunigas Skaidrius Kandratavičius, kalbėdamas apie poetus kunigus, filosofiškai paklausė: „Ar asmuo gali būti ir kunigu, ir poetu?“ Pats manąs, jog įmanoma – tai tarsi vaikščiojimas skustuvo ašmenimis, kartais įsipjaunant...

A. Vienažindys buvo vienas pirmųjų lietuvių lyrikų, meilės temos lietuvių poezijoje pradininkas. Poeto ankstyvuosiuose eilėraščiuose („Linksminkimos, linksminkimos”, „Pasakyki, panytėle”, „Kaipgi gražus gražus”) vyrauja jaunatviškas meilės džiaugsmas bei šviesios viltys. Vėlesniuose eilėraščiuose („Ilgu ilgu man ant svieto“, „Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo“) išryškėja romansinis graudumas ir visiškas nuolankumas, pasidavimas likimui. A. Vienažindžio kūrybą įtakojo XIX a. rusų ir lenkų romansų kultūros atspalviai ir ypač lietuvių liaudies dainos, iš kurių poetas skolinosi siužetines linijas bei stilistines priemones.

Kunigas S. Kandratavičius pasakojo apie neišsipildžiusią A.Vienažindžio meilę tremtinei Rožei ir skausmą jiems išsiskyrus. Pasak jo, A. Vienažindžio lyrikoje, tegul užslėptą po kunigystės skraiste, atsiveria tai, kas bendra visiems, nesvarbu, kas tu esi: vyras ar moteris, jaunas ar senjoras, mokytas ar paprastas žmogus. Savo asmeninę egzistencinę kančią tarp žmogaus, pareigos ir pašaukimo, A. Vienažindys savo kūryboje panaudojo kaip simbolį. „Nors šiandien kita epocha, kita karta, mūsų karta turi mokintis tesėti duotą pažadą“, – tvirtesnio stuburo mums linkėjo kunigas Skaidrius.

„Universali ir visų jaučiama, nesubanalinta, nežeminanti bei nesupopsinta. Poezija ir daina turi būti mylinti, besiliejanti iš širdies ir, svarbiausia, žmogiška“, – taip apie kūrybą kalbėjo S. Kandratavičius. Kunigas Skaidrius skaitė ir savo paties kūrybą iš pirmosios poezijos knygos „Metareligija“, kurioje persipina įvairių religijų bei kultūrų sąlyčiai, būties bei religijos filosofijos. Anot literatūrologų bei kritikų, šis rinkinys – tai analogų lietuvių literatūros istorijoje neturinti intelektualiosios poezijos knyga. Nors S. Kandratavičius tikina vengęs skambių žodžių, ieškojęs tauraus paprastumo – didelės vertybės.

V. Trusovas perskaitė eiles, sukurtas besiruošiant poeto ir kunigo A. Vienažindžio 170-ųjų gimimo metinių sukakčiai. Užbaigiant ir apibendrinant tą vakarą viešojoje bibliotekoje sklandžiusią atmosferą, renginio vedėjo lūpomis nuskambėjo frazė: „Tai – nestandartinis vakaras, nes jis prisodrintas daugiau negu A. Vienažindžio. Apima skaidrumo, gerumo ir dvasingumo jausmas“.

Video medžiaga apie renginį http://www.youtube.com/watch?v=Blw2tNcnZeQ

Leokadija Malcienė
Nuotraukos Elenos Gaižiuvienės

Vengrų kompozitoriaus, pianisto ir pedagogo Ferenso Listo (1811-1886 m.) 200-osioms gimimo metinėms pažymėti Zarasų viešojoje bibliotekoje veikia paroda „Veržlumas ir garso švytėjimas“.

Genialusis XIXa. vengrų kompozitorius Ferensas Listas – viena žymiausių to meto muzikos asmenybių, geriausias virtuozas pianistas. Vengriška jo kilmė pasireiškė ne tik kompozicijose, paremtose ar įkvėptose tautiškų melodijų, bet ir ugningu, dinamišku ir impulsyviu temperamentu. Dauguma kompozitoriaus opusų fortepijonui yra perdirbti kitų kūriniai. Tai Šuberto dainų, Berliozo ir Bethoveno simfonijų, Bacho vargoninių fugų, Vagnerio muzikinių dramų fragmentų transkripcijos ir fantazijos operų temomis. Perteikdamas orkestrinę muzikos kalbą fortepijonu, F. Listas atskleidė naujas šio instrumento galimybes. Kurdamas kitokią muziką fortepijonui, laisvai pritaikė tautiškas melodijas. Tarp tokių kūrinių svarbiausios yra 19 vengriškų rapsodijų, paremtų tradicinėmis vengrų melodijomis ir ornamentika.

Besidominčius šiuo romantišku kompozitoriumi, jo kūryba, kviečiame apsilankyti viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo skyriuje ir susipažinti su paroda, kuri veiks iki spalio mėn. pabaigos.

Kraštietis, technikos mokslų daktaras, docentas Lionginas Radzevičius Zarasų viešajai bibliotekai padovanojo tris knygas apie elektros atsiradimą Lietuvoje. Tai „Lietuvos elektrifikavimo istorija“ (2006), Stasio Bilio „Hidroelektrinių miražai Lietuvoje 1909 – 2009“ (2010) bei „Pirmosios elektrinės Lietuvoje“ (2011).

Knygose ne tik detaliai aprašoma elektros atsiradimo Lietuvoje istorija, raida, bet ir suteikiama galimybė prisiliesti prie nežinomų istorijos puslapių: pateikiami įvairūs archyviniai dokumentai, techninės charakteristikos, nuotraukos, žemėlapiai ir kita medžiaga apie Lietuvos teritorijoje esančias elektrines.

Vienas iš rašytiniuose šaltiniuose anksčiau nepublikuotų faktų apie Zarasų rajoną – tai knygoje „Pirmosios elektrinės Lietuvoje“ pateikiama 1916 m. vokiečių karinės valdžios suprojektuoto Zarasų krašto Gulbinės–Andriejūnų elektros energijos tiekimo tinklo schema.

Kviečiame apsilankyti Zarasų viešojoje bibliotekoje ir susipažinti su knygomis, pasakojančiomis elektros atsiradimo kelią Lietuvoje.

2011.09.15

Rugsėjo 15 d. muzikiniu etnologiniu veiksmu „Gandro dovana“ baigėsi dar vienas edukacinės skaitymo skatinimo ir laisvalaikio programos vaikams „Vasaros skaitymo metamorfozės IV“ veiklos etapas.

Projektas, kurį rėmė Kultūros rėmimo fondas ir Zarasų rajono savivaldybė, sudarė palankias sąlygas per įvairius edukacinius užsiėmimus skatinti skaityti ir plėtoti vaikų kūrybines galias Zarasų viešojoje bibliotekoje ir jos teritoriniuose padaliniuose.

„Dalis vasaros skaitymo programos užsiėmimų buvo skirti pažinti savo kraštą ir istoriją, todėl baigiamajam renginiui vaikams norėjome padovanoti ne komercinį, o tikrą, mitologija ir protėvių dvasia spindintį reginį. Dėl to pasikvietėme Stalo teatro trupę su muzikiniu etnologiniu spektakliu „Gandro dovana“. Šių metų pradžioje spektaklis gavo „Auksinį scenos kryžių“, aukščiausią Lietuvoje teatro apdovanojimą geriausio lėlių teatro spektaklio kategorijoje“, – pasakojo Jolanta Lementauskienė, Zarasų viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja.

Įdomu tai, kad spektaklis – be žodžių. Suvokti, kas vyksta scenoje padeda gyvai atliekama muzika, žaismingai skleidžiami garsai ir įvairūs daiktai, kurie spektaklio metu atgyja, įgaudami personažų veidus, balsus bei likimus. Etnologinio veiksmo idėja remiasi „gyvybės medžiu“ – simboliu, kuris senovės lietuviams atspindėjo universalią pasaulio koncepciją. Gyvybės medis sieja pasaulio prieštaras: aukštai – žemai, geras – blogas, vyras – moteris.

Paukščiai – tarpininkai tarp dangaus ir žemės. Gandras buvo laikomas šventu paukščiu, kilusiu iš žmogaus, nešančiu žmonėms laimę.

Daiktų teatro priemonėmis Jis ir Ji, arba Tėtis ir Mama, arba Dievas ir Deivė kuria pasaulį pagal senovės lietuvių „gyvybės medžio“ modelį – požemio gyventojus, žemės išdaigų ir lūkesčių iki dangiškos vilties – Gandro pasirodymo.

50 minučių trukmės spektaklyje vaidina trys aktoriai: nuo Zarasų krašto kilę Valdas Narkevičius ir Jokūbas Vilius Tūras bei Saulė Degutytė, viena iš spektaklio „Gandro dovana“ kūrybinės grupės narių.

Po spektaklio žiūrovai neskubėjo skirstytis: bendravo su aktoriais, iš arčiau apžiūrinėjo vaidinime matytus instrumentus, fotografavosi atminimui. Stalo teatro vadovė S. Degutytė palinkėjo kiekvienam sulaukti savojo Gandro.

Inga Pužaitė,
Zarasų viešosios bibliotekos Atstovė ryšiams su visuomene

Zarasų viešojoje ir kaimo bibliotekose rugsėjo 6 d. (antradienį) 15 val. vyks tiesioginė transliacija „Rudens gėrybės“ (trukmė – apie 1 val.).

Transliacijos metu specialistai aptars skirtingų rudens gėrybių konservavimo būdų (marinavimo, šaldymo, džiovinimo, rauginimo ir kt.) ypatybes ir pricipus, duos patarimų, kaip geriausia konservuoti vaisius, daržoves, grybus ir uogas bei pasidalins skaniais konservavimo receptais.

Transliacijoje dalyvaus sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslų daktarė ir vyresnioji mokslo darbuotoja Marina Rubinskienė, Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas bei Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro atstovas.

Po vasaros atkeliauja ruduo... Tai laikas, kai vaikai praveria mokyklų duris – vieniems tai dar vienų mokslo metų pradžia, kitiems – pirmoji pažintis su mokykla, mokytoja, klasės draugais, knygomis... Pastariesiems tai itin svarbi akimirka.

Piešinių parodoje „Aš noriu į mokyklą“ Zarasų darželio „Lakštingala“ „Žirniukų“ grupės (auklėtoja Audronė Talutienė) ugdytinių piešiniai.

Vaikai piešė savo mokyklą, kelią į ją, norą tapti nepaprastos, kiek paslaptingos ir kartu pasakiškos erdvės dalimi.

Kviečiame aplankyti parodą Zarasų viešojoje bibliotekoje (3 aukšte) iki rugsėjo 30 d.

Zarasų viešojoje bibliotekoje leidinius grąžinti galima bet kuriuo paros metu. Tereikia knygas įdėti į prie Zarasų viešosios bibliotekos įėjimo pastatytą specialų įrenginį su anga ir sistema automatiškai užregistruos jas kaip grąžintas. Šį leidinių grąžinimo būdą pamėgo jaunimas ir studentai.

Skaitytojų aptarnavimo skyriuje taip pat veikia ir moderni savitarnos sistema. Skaitytojas pasirinktus leidinius padeda ant specialaus savitarnos įrenginio, jam pateikia elektroninį skaitytojo pažymėjimą ir įrenginys vienu metu automatiškai užregistruoja visas imamas knygas. Tuomet atspausdinamas kvitas, kuriame nurodoma, kokios knygos yra paimtos ir iki kada kiekvieną iš jų reikia grąžinti. Šiuo įrenginiu galima ir grąžinti knygas.

Mokomasis filmukas, kaip naudotis modernia leidinių išdavimo grąžinimo sistema.

2011.08.23

Rugpjūčio 23-čioji Lietuvoje minima kaip Juodojo kaspino diena. Diena, kai Lietuva ir kitos Baltijos šalys neteko nepriklausomybę. Europos dienai, stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti, Zarasų viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje veikia paroda „Į Baltijos kelią atsigręžus“.

1939 m. Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Ribentropas ir TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas pasirašė nepuolimo ir savitarpio pagalbos sutartį. Slapta pasirašyti protokolai nulėmė 1940 m. prasidėjusią Lietuvos okupaciją, krašto sovietizaciją ir juodojo birželio tragediją.

Molotovo ir Ribentropo pakto 50–osioms metinėms paminėti, 1989 m. rugpjūčio 23 d. vyko akcija „Baltijos kelias“. Daugiau kaip 600 kilometrų rankomis susikibusių dviejų milijonų žmonių grandinė nuo Gedimino bokšto Vilniuje, pro laisvės paminklą Rygoje, iki Hermano bokšto Taline, išreiškė piliečių siekį kovoti už demokratiją, laisvę ir nepriklausomybę.

Parodoje eksponuojamos knygos: A. Martinionio „Klasta ir smurtu“, L.Truskos ir V.Kancevičiaus „Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose“, V.A.Dambravos „Molotovo-Ribentropo pakto užkulisiai“, I. Batūros „Į laisvę Baltijos keliu“, J.Brazausko „Lemtingi Lietuvos istorijos įvykiai“ ir kt.; nuotraukos. Susikibusią rankomis gyvą žmonių grandinę atspindi jaunųjų bibliotekos skaitytojų – vaikų iškarpyti spalvoti žmogeliukai, bylojantys V. Landsbergio žodžius, pasakytus per „Baltijos kelią“: „Ši diena – mūsų kankinių atminimo diena ir gyvųjų tvirtybės diena. Susiimkime rankomis ne vienai valandai, o taip, kad išsineštume neblėstantį brolybės jausmą. Būkime iš vieno – įvairių tautų ir įvairių pažiūrų Lietuvos patriotai. Būkime viena Lietuvos tauta ir tada atkursime, turėsime vienintelę mūsų Lietuvą, kurios gerovei dirbsime ir aukosimės.“

Maloniai kviečiame aplankyti parodą iki rugsėjo 1 d.

2011.08.23

„Rajono literatų kūryba – ne tik kiekvieno kuriančiojo asmeninių išgyvenimų, jausenos, minčių raiška. Tai savotiškas šio gražaus Zarasų krašto dvasinės patirties fiksavimas, kultūrinio klodo gaivinimas, turtinimas.“ (Vasilijus Trusovas, 1999 m. Zarasų rajono Metų literatas)

Nuo 1984 m. Zarasų viešoji biblioteka poezijos mylėtojus kviečia į Poezijos pavasarėlius. Kartais jie išauga ir tampa didžiojo respublikinio „Poezijos pavasario“ dalimi, kur savo kūrybą pristato ne tik kraštiečiai, bet ir žymūs poetai iš visos Lietuvos.

1995 m. kraštiečių šventės metu Pavasarėlis buvo organizuotas prie Stelmužės ąžuolo, kur buvo įteikta pirmoji Zarasų rajono Metų literato premija. Nuo 2009 m. kasmet Zarasų krašto literatams teikiama Felikso Jakubausko premija poetui atminti.

Šiais metais 17-tą kartą įteikta Metų literato premija. Pagerbiant premijos laureatus Zarasų viešoji biblioteka parengė lankstinuką ir parodą „Zarasų rajono metų literatai: 1995 – 2011 m.“, kurioje eksponuojama literatų kūryba, jų rankraščių ištraukos.

Kviečiame aplankyti parodą iki rugsėjo 30 d.

Rugpjūčio 15 d., Zarasams minint miesto 505 metų jubiliejų, Zarasų viešoji biblioteka dovanojo miestui „Knygos šventę“: pakvietė į poezijos ir muzikos vakarą „Nakties skaitymai“ bibliotekoje, interaktyvią biblioteką ir mažąją knygų mugę Sėlių aikštėje.

Nuo ryto biblioteka šventės dalyvius kvietė aplankyti Zarasų miesto centre Sėlių aikštėje vykusią mažąją knygų mugę. Joje dalyvavo „Andrena“, „Baltos lankos“, „Bonus Animus“, „Kronta“, „Nieko rimto“, „Rotas“ ir Rašytojų sąjungos leidykla. Leidyklos pristatė naujausias knygas ir pasiūlė už patrauklesnę kainą įsigyti leidinių.

Knygų šventėje koncertavo tikrasis etninės kultūros puoselėtojas ir bardas Algirdas Svidinskas. Zarasų krašto Metų literato premijos laureatai – Onutė Kačkienė, Leokadija Malcienė, Jūratė Klimaitytė-Mardosienė, Giedrė Mičiūnienė, Jūratė Kesilytė, Vasilijus Trusovas, Osvaldas Vaičys, Gitana Kavaliauskaitė-Vasalauskienė – skaitė savo kūrybos eiles.

Zarasų viešoji biblioteka kartu su projekto „Bibliotekos pažangai“ komanda Sėlių aikštėje pristatė interaktyvią biblioteką. Spalvingos ir ryškiaspalvės palapinės traukė smalsuolius, siūlė įvairias veiklas ir pramogas tiek mažesniems, tiek suaugusiems. Mažieji savo kūrybiškumą atskleidė dalyvaudami konkurse „Piešiame svajonių biblioteką“, jaunuoliai ir visi norintys kūrė ketureilius, sprendė kryžiažodį ar atsakinėjo į smiginio, suskirstyto įvairiomis temomis, klausimus. Vyresnieji varžėsi viktorinoje „Ką žinai apie savo kraštą?“ ir „Tūkstantmečio senjoras“ konkursuose.

Viena iš azartiškiausių pramogų – interaktyvus edukacinis žaidimas „Atsargus internete“. Šį žaidimą išbandyti galėjo tik vasarį vykusios Vilniaus „Knygų mugės“ dalyviai ir dar 15 miestų gyventojai, per kuriuos keliauja interaktyvi bibliotekos palapinė.

Kita smagi atrakcija, į kurią pakvietė biblioteka – „Raganiukės teatro“ spektaklis @pasaka „Katinėlis ir gaidelis“ apie atsargų elgesį internete. Tai moderni ir šmaikšti, daugeliui gerai žinomos pasakos, interpretacija: įprastas miškas virto miškatinkliu, gaidelis – „užkietėjusiu“ internautu, katinėlis – atsargaus elgesio internete žinovu, o gudruolė lapė – programiše. Spektaklis, supažindinantis su pagrindinėmis atsargaus elgesio internete taisyklėmis, buvo skirtas 8 – 14 metų vaikams, tačiau sudomino ir vyresnius.

Interaktyvi biblioteka taip pat kvietė pailsėti ir atsipalaiduoti, pavartyti knygas ir pasikeisti jau perskaitytomis, žiūrėti vaizdo medžiagą, panaršyti internete bei susipažinti su svetainėmis „Graži tu mano“ ir „E-paveldas“.

Skatindama jungtis prie savanoriškų iniciatyvų biblioteka pakvietė jaunimą prisijungti prie interaktyvios bibliotekos palapinės komandos. 14 jaunuolių ištvermingai ir sąžiningai talkino palapinėje rengiant jos atidarymą, tapo kryžiažodžio ir klausimų smiginio kuratoriais bei vedančiaisiais, kvietė dalyvauti viktorinose ir konkursuose.

Viešoji biblioteka, visą dieną veiklas siūliusi miesto aikštėje, vėlai vakare pakvietė į „Nakties skaitymus“. Susitikti su skaitytojais atvyko trys Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai: poetas, vertėjas, pirmosios literatūrinės Pauliaus Širvio premijos laureatas Marcelijus Martinaitis, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, poetas, prozininkas, Pauliaus Širvio premijos laureatas Juozas Erlickas ir lietuvių poezijos patriarchas Algimantas Baltakis. Poetą M. Martinaitį, šiemet švenčiantį 75-ojo gimtadienio sukaktį, pasveikino Seimo narys Algimantas Dumbrava ir rajono mero pavaduotoja Stasė Goštautienė.

Į naktį skambėjusią poeziją įsiliejo ir muzikos akordai. Muzikinius kūrinius atliko kompozitorius, dainininkas ir knygų autorius Alvydas Jegelevičius, LNK projekto ,,Žvaigždžių duetai“ dalyviai Vita Pimpienė ir Ilja Aksionovas bei Zarasų Pauliaus Širvio pagrindinės mokyklos mokytojų ansamblis. P. Širvio kūrinių motyvais vaidino estrados meno studijos ,,Žodžio judesys“ jaunasis aktorius Arūnas Smalskys. Poezijos ir muzikos vakaro „Nakties skaitymai“ režisierė Vilija Niauronytė, vedantieji Gražina Karlaitė ir Vasilijus Trusovas, tardami „sudie“, pakvietė vakaro dalyvius kartu su maestro A. Jegelevičiumi užtraukti dainą „Vaikystės šviesa“ (muzika A. Jegelevičiaus, žodžiai J. Kunčino).

Dėkojame bičiuliams už pagalbą: Zarasų meno mokyklai, Zarasų kultūros centrui, Zarasų jaunimo centrui, Zarasų šaulių 7-osios kuopos „Vytis“ šauliams, Zarasų Ąžuolo gimnazijai ir Pauliaus Širvio pagrindinei mokyklai.

„Knygos šventė“ rėmėjai: Kultūros rėmimo fondas ir projektas „Bibliotekos pažangai“.

Dar tebejaučiant pavasario švelnumą, žaluma jau skelbia vasarą. Vasara – vienas maloniausių metų laikų, lydimas margaspalvių žiedų, trykštančių vandens purslų, nuolat budinčios saulės. Tarp daugybės spalvų, glostant švelniam vėjeliui ir šiltiems saulės spinduliams, žmogus pasijunta laisvai, pamiršdamas visus rūpesčius, nesklandumus. Po ilgos žiemos akys pasiilgsta laukų laisvės. Ištrūkęs iš miesto žingsniuoji kalneliais, kloniais ir jauti, kad tu visai kitame pasaulyje, be rūpesčių, be kasdieninės buities.

Nesvarbu kokia ta vasara – ji atskuba palaukėmis, miškais, sužavėdama savo paslaptingu lengvumu ir nuplasnoja į praeitį, palikdama išgyvenimus, įspūdingus prisiminimus.

Zarasų viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje veikia paroda „SVAJONIŲ NUBUČIUOTA VASARA“. Čia akį džiugina įvairiaspalvių gėlių margumynas. Mėgstantiems padirbėti daržuose, soduose siūlome pavartyti knygas J. Courtier „Mažasis sodas“, puikų žinyną „Sodo gėlės“, išsamią ir puikiai iliustruotą P. Grynvud „Sodo patarimų knygą“, kurioje pateikiama daugiau kaip 2000 įvairiausių gudrybių, gerokai palengvinsiančios darbus sode. Padirbėjus pasigaminti ką nors lengvo ir skanaus padės knygutės „Salotos – maistas, salotos – vaistas“, „Ypatingos salotos“, „Sveiki valgiai“. Karštą vasaros dieną ruošiant gaiviuosius gėrimus padės K. Schmidli didžioji knyga „Kokteiliai“.

Norintiems pakeliauti siūlome pavartyti knygas „Pažintis su Lietuva“, kurioje pateiktos lankytinos vietos ir turizmo paslaugos. Norintieji susipažinti su tolimesniais kraštais paskaitykite knygas „Pažinkime Europą“, K. Almeno „Motociklu per Afriką“, M. Starkaus „Šilko kelias“.

Vasara – puikus laikas atsikratyti blogų nuotaikų, niurnėjimų, dažniausiai kylančių dėl blogo oro, nes saulė suteikia naujų jėgų gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Gamta kviečia pasinerti į mažus ir didelius malonumus: ragauti prisirpusias miško uogas ar ką tik iš rūkyklos ištrauktą ir kadagio dūmais kvepiančią mėsytę, perdien taškytis ežere ar jūroje, keliauti... arba tiesiog pagulėti po beržu ir paskaityti ilgai lentynoje dulkėjusią knygą.

2011.06.13

Birželio 13-osios vakarą Zarasų viešosios bibliotekos skaitykloje svečiavosi netradicinių garsų žadintojas, trumpam atvykęs iš Tokijo (Japonija), Marius Šinkūnas. Atlikėjas daugiau kaip valandą vykusiame koncerte užbūrė žiūrovus melodinga vibrafono muzika ir pasakojimais apie šį muzikos instrumentą.

Profesionalui Mariui nėra nė trisdešimties. Paprastumu ir nuoširdumu paperkantis muzikas nelinkęs savęs vadinti virtuozu. „Pasaulyje yra tik trys virtuozai: Bachas, Bethovenas ir Mocartas. O mane ir kitus, kurių afišose parašyta „virtuozai“, esu linkęs vadinti „pseudo“, – šypteli atlikėjas.

M. Šinkūnas yra grojęs įvairiais klasikiniais mušamaisiais instrumentais, tačiau išgirdęs legendinį vibrafonininką Gary Burtoną skambinant neįprastu instrumentu suprato, jog tik vibrafonu norėtų groti. Todėl 2007 m. išvyko į Ameriką studijuoti vibrafono paslapčių.

Pažinti vibrafoną

Muzikas dega aistra vibrafonui, todėl ne tik juo skambina, bet ir su entuziazmu pasakoja apie muzikos instrumentą bei muzikines melodijas kuriančius kompozitorius. Vibrafonas ganėtinai jaunas instrumentas. Dabartinio pavidalo instrumentas pagamintas tik XX a. Vibrafonas (lot. vibro – „virpu“, „virpinu“ + gr. phōnē – „garsas“) – mušamasis muzikos instrumentas, sudarytas iš nevienodo ilgio dviem eilėmis išdėstytų metalinių plokštelių. Jos pritvirtintos virš metalinių vamzdelių, rezonuojančių garsą. Metalinės plokštelės tarsi fortepijonas: viršutinėje eilėje esančios plokštelės – tai juodieji fortepijono klavišai, apatinėje – baltieji. Vibrafonas mušamas dažniausiai dviem arba keturiomis lazdelėmis, rečiau šešiomis, turinčiomis fetro, vatos arba gumos antgalį. Vibrafonas taip pat turi garsą reguliuojantį pedalą. „Jeigu liaudiškai – tai didelis metalafonas“, – sako jaunasis atlikėjas.

M. Šinkūnas zarasiečiams padovanojo dešimtį vibrafonu atliekamų kūrinių. Bibliotekoje skambėjo japonų, amerikiečių ir kitų tautų kompozitorių kūriniai. Tąvakar talentingas muzikas atliko ir savo kūrybos kompoziciją. Kūrinys gimė kai iš Lietuvos grįžo į Japoniją. Dėl nemažo laiko skirtumo tarp šių šalių Marius ilgai negalėjo užmigti. Taip „nemiga“ įkvėpė vibrafonininką sukurti kompoziciją „Jei tu šiąnakt negalėsi užmigti“.

Marius vibrafoną įsigijo Amerikoje, nes ten šis muzikos instrumentas mažiausiai keturis kartus kainuoja pigiau nei Lietuvoje. Nors instrumentas nemažas ir sunkus, jis visur keliauja iš paskos muzikantui.

Atlikėjo pripažinimas

M. Šinkūnas yra trijų respublikinių ir tarptautinio konkursų laureatas. Savo muzikinėje karjeroje koncertavo su Vokietijos - Skandinavijos šalių simfoniniu orkestru bei solo Berlyno filharmonijoje (Vokietija), dalyvavo Šiuolaikinės muzikos festivalyje Taline (Estija), kur pasirodė su perkusininku Stanislav Skoczynski (Lenkija) ir pianistu Anto Pett (Estija), Jungtiniame Baltijos tautų simfoninio orkestro projekte Gotlando saloje (Švedija) koncertavo su violončelininku David Gering (Rusija), yra grojęs su gitaristu Camel Zekri (Marokas).

Savo muzikines žinias ir įgūdžius M. Šinkūnas gilino tarptautiniuose Sviatoslavo Richterio vardo meistriškumo kursuose Maskvoje pas profesorių Marką Pekarskį (Rusija), Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Liono muzikos ir šokio akademijoje (Prancūzija) perkusininko Jean Geoffroy klasėje, taip pat dalyvavo Villecroze muzikos akademijoje (Prancūzija) vykstančiuose Mark Suter ir Sandeep Das meistriškumo kursuose. 2007-2008 m. vibrafono paslaptis studijavo Vakarų Mičigano universitete prof. Judy Moonert klasėje (JAV).

Lietuvoje Marius yra kviečiamas talkinti Valstybiniam Simfoniniam orkestrui, Valstybiniam nacionaliniam simfoniniam orkestrui, Valstybiniam pučiamųjų orkestrui „Trimitas“ bei mušamųjų ansambliui „Giunter Percussion“, taip pat koncertuoja su įvairiais kolektyvais ir atlikėjais.

Potyriai

Pasibaigus koncertui atlikėjas mielai atsakinėjo į klausimus, pasakojo apie vibrafoną ir kvietė norinčius patiems išmėginti nepaprastą instrumentą. Tokiu pasiūlymu susigundė ne vienas jaunuolis.

Nors M. Šinkūnas yra vilnietis, bet jo šaknys yra Zarasuose – kaime gyvena seneliai, čia turi daug giminių. Turbūt todėl ir prieš koncertą, kai rinko vibrafoną, ir koncerto metu atlikėjas ne kartą su virpuliu tarė „O kaip aš pasiilgau Zarasų...“.

Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje vyko susitikimas su žinomu poetu, eseistu, literatūros kritiku Gintaru Bleizgiu.

Dusetiškiams pristatyta naujausia, didelio atgarsio sulaukusi poeto eilėraščių knyga „Jonas Krikštytojas“, skirta mirusiai mamai. Autorius prisipažino, kad eilėraščiai rašyti sunkiomis, kritiškomis gyvenimo dienomis – jie skaudūs, liūdni, kalba apie žmogaus laikinumą, netektį, mirtį. Pasak poeto, galima svarstyti, ar reikia rašyti tokiomis temomis ir skelbti tokius kūrinius, tačiau tai yra gyvenimo dalis – skaudi, bet žmogiška. G. Bleizgys sakė, kad „Jonas Krikštytojas“ jam yra brangiausia iš visų jo parašytų knygų.

Minorinės nuotaikos lydi ne tik „Joną Krikštytoją“. Liūdesys ženklina visas G. Bleizgio knygas, tačiau pulsuoja ir viltis. Pasak autoriaus, stiprybės teikia tikėjimas. „Kartais būna labai sunku, atrodo, tamsos tunelis niekad nesibaigs. Tačiau išties juoduma greit nuslenka, ir vėl grįžta džiaugsmas. Sunkumai praeina greitai, kaip ir pats žmogaus gyvenimas“, - sakė G. Bleizgys. Poetas sakė nebijąs atvirai deklaruoti išpažįstamų vertybių, nors visuomenėje tai nebūtinai sulauks supratimo.

G. Bleizgio rašytos knygų recenzijos yra išskirtinės, nes jose vyrauja pozityvus požiūris į aptariamąją knygą, jos autorių. Dažniausiai G. Bleizgys ne kritikuoja, o giria. „Apsisprendžiau nerašyti apie tuos poetus, kurie man nepatinka. Atsirenku tik patinkančius. Aplink ir taip daug pykčio, aš noriu eiti kitu keliu“, - kalbėjo svečias.

Poetas dusetiškiams paskaitė savo naujausių ir anksčiau rašytų eilėraščių. Po renginio buvo galima įsigyti G. Bleizgio knygų, čia pat gauti autografą. Autorius knygų padovanojo ir Dusetų K. Būgos bibliotekai – bibliotekininkės už tai nuoširdžiai dėkoja, nes iki šiol fonde šių knygų nebuvo.

G. Bleizgys gimė 1975 m. Baigęs Lazdijų rajono Veisiejų vidurinę mokyklą atvyko studijuoti lietuvių filologijos Vilniaus universitete. Vėliau baigė ir tarptautinio verslo studijas. Dirbo žurnalistu, literatūros žurnalo „Metai“ skyriaus redaktoriumi, „Literatūros ir meno“ vyriausiuoju redaktoriumi. Dabar vadovauja verslo įmonei.

Pirmoji G. Bleizgio eilėraščių knyga „Vietovė. Šiaurė“ išspausdinta 1999 m. Ji apdovanota Poetinio Druskininkų rudens geriausio debiutanto premija. Be jos, išleido dar keturias poezijos ir vieną prozos knygą: „Su grojančiom kraujo gėlėm“ (2004), „Žiema, ruduo, vasara” (2007), „Giedanti tuštumon kariuomenė“ (2008) ir „Jonas Krikštytojas“ (2010); prieš dvejus metus išleistas esė rinkinys „Estafetė“.

Už kūrybą poetas apdovanotas Leonido Jasinevičiaus literatūrine premija ir Panevėžio literatūrinės žiemos Riterio rožės premija.

G. Bleizgys laikomas vienu geriausių dabartinių lietuvių poetų. Kritikai pabrėžia poezijos asmeniškumą, gamtiškumą, vadina tai išpažintine lyrika. Poezija labai atvira, joje daug gyvenimiškų detalių – kartais džiugių, ironiškų, bet dažniau skaudžių, nes čiuopia esminius žmogaus jausmus, baimes, kalba apie praeinamumą, laiką, mirtį.

Renginio metu skambėjo Livetos Sinkevičiūtės ir Aistės Matiukaitės muzikiniai kūriniai.

Per Lietuvą nuvilnijo 47-asis “Poezijos pavasaris 2011”. Neaplenkė jis ir Zarasų rajono. Zarasų viešoji biblioteka šiais metais poezijos šventę organizavo netradicinėje vietoje – poeto Fausto Kiršos gimtinėje. Šeštadienio rytą Poezijos paukštė nusileido Salako kultūros namuose, o po pietų - Senadvaryje, dabar dailininko Arvydo Každailio name.

Poezijos pavasario šventėje dalyvavo poetai: Eugenijus Ališanka, Benediktas Januševičius, Sara Poisson, Aivaras Veiknys, Ieva Gudmonaitė, Albertas Skyrelis, Rimantas Vanagas, aktorius Petras Venslovas, skaitovė Irena Plaušinaitytė.

Senadvaryje skambėjo poezijos džiazas

Šildant maloniai pavasario saulei, stebint gausiai susirinkusiems žiūrovams, Senadvaryje prabilo aktorius P. Venslovas poeto F. Kiršos eilėraščiu “Laiškas obelaitėms”: “…Sugrįžęs į namus nebepažinsiu jūsų, / Jaunutės obelaitės, lieknos kaip vamzdeliai. / Kaip balerinos šokot audrai užsisukus, / ir saulėn tiesėtės kaip gulbių kakleliai... / Kada pavasarį vainikais sužydėsta / Ir dar nebus manęs, kuris jus pasodino, / Bitelėm, peteliškėm, kurmiam ir varlėkam / Sakykit pasakas, koks ilgesys kankina”. Gražiai įsipynė į laukinės gamtos šurmulį sodrus aktoriaus P. Venslovo balsas, primindamas čia tvyrančią poeto Fausto Kiršos dvasią.

Poetas Eugenijus Ališanka poeziją palygino su džiazu ir pakvietė improvizuoti. Kad atsivertų kalbos grožis, kitoks pasaulis, reikia daug pastangų, - kalbėjo poetas.

“Žmogus, kuriam įdomu viskas”. Taip buvo pristatytas rašytojas ir poetas R. Vanagas. Jis pasidalino mintimis, jog pernai, keliaudamas su Poezijos pavasariu po įvairius miestus ir miestelius, išgyveno ir nelinksmų akimirkų, pamatęs, kaip užžėlę takai, apleisti sodai, užkalinėti sodybų langai, Nerijoje apleistas sutrupėjęs paminklas Liudvikui Rėzai, apkerpiję laiptai, vedantys prie jūros. Jis tada pagautas tos nuotaikos parašė eilėraštį “Ei broliukai kormoranai”, kurį ir perskaitė. Poetas pasidžiaugė, jog apsilankęs šiais metais Nerijoje viską rado sutvarkyta.

Poezija - vieno žanro, bet apibrėžimų turi daug. Tuo galėjome įsitikinti klausydami satyrinės poezijos meistro A. Skyrelio. Jaunoji poetė Ieva Gudmonaitė piešia, fotografuoja, tapo, rašo eiles. „Mėgstu keistis, ieškoti naujų išraiškos formų tam, kas pamažu atsiskleidžia gyvenant, todėl netituluoju savęs poete, rašytoja, fotografe ar tapytoja – tiesiog esu ir kartais, kvėpuodama, ką nors padarau matomo, suprantamo ir kitiems“- sakė poetė.

“Poezijos pavasaris - ne festivalis. Tai kultūros reiškinys, kuris pasivadina “Pavasariu” ir daro renginius. Ir poezija gegužę pradeda “augti” kaip ir žolė. Poezijos pavasaris labai demokratiškas, nes jame dalyvauja gyvi ir jau mirę poetai”, - samprotavo poetas E. Ališanka. Skaitovė I. Plaušinaitytė skaitė B. Pukelevičiūtės eilėraščių.

B. Januševičius perskaitė “Rožinį (eilėraštį) apie moterį”, įvardindamas ją tiek būdvardžių, kad verta paklausyti kiekvienai. Jaunasis poetas A. Veiknys skaitė eilėraščius “Mano”, “Stebuklų metas”, “Punktai sakymų”, “Perlaužta”, dedikuotą poetui Rimvydui Stankevičiui.

“Poezija nėra toks nekaltas užsiėmimas. Prancūzų rašytojas ir filosofasVolteras už vieną parodiją buvo pasodintas į Bastiliją. Gal todėl kai kurie poetai turi slapyvardžius”, - vėl juokavo poetų grupės vadovas Eugenijus Ališanka, pristatydamas Sarą Poisson, rašančią poeziją, prozą, fotografuojančią, verčiančią Australijos poetų kūrybą. “Pseudonimas man leido šiek tiek atsiskirti nuo nugyvento gyvenimo ir žiniasklaidos. Slapyvardžiu aš slėpiuosi nuo šeimos. Tegul nežino ką aš rašau, kad nereikėtų aiškintis kitiems. Rašau tai, kas man svarbu. Be to, suprantu ir naudojuosi tuo, kad tekste galiu ir net privalau būti laisvesnė, o nesusikalbėjimas kartais gali būti dar geriau nei susikalbėjimas. Reiškiuosi įvairiausiose žanruose“, - pasakojo poetė.

Save E. Ališanka pristatė kaip Sibire gimusį, rašantį ir verčiantį eilėraščius iš anglų, lenkų kalbų. Skaitė eilėraščius “Kuo būčiau, jeigu būčiau” “Išverktos akys”, “Tardė neilgai”, “Cugo saulėgrąžos”.

Ir vėl, vakaro tyloj skambėjo aktoriaus P. Venslovo skaitomos F. Kiršos eilės apie gimtinę, tėviškės ilgesį, laisvą žemės paukštį, amžinybę...“ Linguoja smilga palei kelią,- / Sakyk, ar tai ne aš? / Danguj nušvitęs kūnas krenta,- / Sakyk, ar tai ne aš? / Ir rūkas, kurs nakty paklysta,- / Sakyk, ar tai ne aš?“

Giedrė Mičiūnienė paskelbta Felikso Jakubausko literatūrinės premijos laureate

Kokia gi Poezijos pavasario šventė be rajono Metų literato paskelbimo ir premijos įteikimo? Šiais metais ji įteikta Turmanto mokyklos mokytojai Giedrei Mičiūnienei už gyvą kūrybinį žodį populiarinant kraštą ir kultūrą. Literatūrinę Felikso Jakubausko premiją ir diplomą įteikė Zarasų rajono meras Arnoldas Abramavičius. Po draugų, bičiulių sveikinimų ir šiltų linkėjimų premijos laureatė dėkojo visiems už tokį aukštą jos kūrybos įvertinimą ir pasidalino mintimis, ką jai reiškia poezija: "Gyvenimas - tai tik miniatiūra, o poezija - tai tikroji jausmų kalba, nes ji tobulesnė už kitas kalbas: ja nemeluojama; čia nėra neapykantos ir žiaurumo, egzistuojančio mūsų pasaulyje. Todėl poezija atveria sielas, pripildydama jas malonios ramybės, gėrio, šventos paslapties. Nors kiekvienam jos vaizdiniai ir prasmės skamba skirtingai - ji reikalinga kiekvienam, nes ji yra mūsų kasdienybės dalis".

Staigmenos

Žiūrovai buvo pakviesti pažiūrėti Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos klubo „Lietus vitraže“ literatūrinės kompozicijos „Aš liudiju keliaujančią per žmones kūrybos aistrą, laimę ir Golgotą“, skirtos Fausto Kiršos 120 - osioms gimimo metinėms paminėti. Kompozicijos vadovai - kunigas J. Jasėnas ir „Ąžuolo“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja G. Vasalauskienė. Pagrindinį vaidmenį atliko kunigas Justas Jasėnas.

Renginį vedė Pauliaus Širvio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Vasilijus Trusovas. Poezijos skaitymus papildė Mildos ir Teresės Andrijauskaičių ir Ramintos Razmaitės atliekamos dainos, skambinant gitarai ir griežiant smuikams. Sodybos šeimininkai Regina ir Arvydas Každailiai dėkojo už surengtą puikią poezijos šventę Senadvaryje, poeto F. Kiršos gimtinėje ir visus pakvietė prie bendro vaišių stalo, kur dar ilgai tęsėsi pokalbiai apie poeziją, pavasarį, gamtą ir grožį.

Dėkojame partneriams ir rėmėjams su kuriais kartu organizuota poezijos šventė: Reginai ir Arvydui Každailiams, Rašytojų klubui, Zarasų rajono savivaldybei, Gražutės regioniniam parkui, Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijai, Pauliaus Širvio pagrindinei mokyklai, Kęstučiui Vasauskui, Antalieptės, Degučių, Salako seniūnijoms, Salako kultūros namams.

2011.05.26

Šią vasarą vėl kviečiame vaikus dalyvauti skaitymo ir laisvalaikio programoje „Vasaros skaitymo metamorfozės IV“. Programa vyks Zarasų viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriuje ir Dusetų Kazimiero Būgos, Antazavės, Avilių, Antalieptės, Baibių, Degučių, Imbrado, Magučių, Sadūnų, Salako, Samanių, Suvieko, Šniukštų, Štadvilių ir Turmanto bibliotekose. Vaikų laukia kūrybiniai - muzikiniai užsiėmimai įvairiomis temomis bibliotekų patalpose ir gamtoje. Pažadame, kad aplankysite gamtos ir kultūros kampelių, išmoksite lankstymo, piešimo paslapčių, išgirsite neįprastų muzikos garsų, pajusite bendro darbo malonumus. O ištikimiausi pagalbininkai – naujos laisvalaikio ir teminės knygos – padės, kai pritruksite įkvėpimo ir idėjų. Rugsėjo mėnesį dalyvius pakviesime į viešąją biblioteką, į originaliausių darbų parodos atidarymą ir būtinai padovanosime spektaklį vaikams.

Laukiame vaikų, jų tėvelių, ir žinoma, savanorių, norinčių ir galinčių pasidalinti su vaikais kūrybinėmis idėjomis. Detali užsiėmimų programa ir dienoraštis skelbiami čia.

Programą remia kultūros rėmimo fondas.

2011.05.24

Bibliotekoje viešėjo net 3 moksleivių grupės iš Antazavės, Suvieko bei Zarasų Santarvės pradinės mokyklos. Vaikai susipažino su naujomis knygomis, piešinių, darbelių, knygų parodomis, piešė saulutes, žiūrėjo filmukus. Tą dieną biblioteka "praturtėjo" penkiais naujais skaitytojais.

Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę balandžio 26 d. Degučių biblioteka pradėjo renginiu, skirtu a. a. poetui Justinui Marcinkevičiui. Vidurdienį bibliotekos skaitytojai rinkosi paskaityti ir pasiklausyti rašytojo kūrybos. Buvo skaitomi J. Marcinkevičiaus eilėraščiai „Šypsena gatvėje“, „Judėjimas“, „Mažvydas“ ir kiti.

Gegužės 2 d. vyko renginys vaikams. Šiame renginyje vaikai buvo supažindinti su biblioteka ir jos teikiamomis paslaugomis. Vėliau vyko viktorina: jaunieji skaitytojai atsakinėjo į klausimus apie biblioteką, knygas ir rašytojus. Teisingai atsakiusieji buvo paskatinti prizais.

Kartu su vaikais skaitėme ištraukas J. Marcikevičiaus „Grybų karas“, „Greitoji pagalba“ ir „Mano knygelės“.

Renginio pabaigoje buvo įteikti padėkos raštai ir mažos atminimo dovanėlės aktyviausiems skaitytojams – Brigitai Gimbutytei, Sandrai ir Dianai Šablinskaitėms.

„Skaityk bibliotekoje“ – tokią temą paskelbė prasidėjusi šių metų Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė balandžio 26 – gegužės 3 dienomis.

Šios savaitės pirmą dieną Dimitriškių biblioteka skyrė Anapilin išėjusio lietuviško žodžio – šauklio, poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybai. „Valandos su J. Marcinkevičiaus poezija“ dalyvuiai skaitė ištraukas iš knygų: „Laukinė kriaušė“, „Greitoji pagalba“, „Dienoraštis be datų“, „Gyvenimo švelnus prisilietimas“, „Būk ir palaimink“, „Dvidešimtas pavasaris“ ir kt. Susidomėję skaitė R. Pakalniškio parašytą knygą „Justinas Marcinkevičius“. Susipažino su poeto gyvenimu ir kūryba.

Visą savaitę vyko užsiėmimų valandėlės, kurios metu vaikai kūrė „Atviruką bibliotekai“: kūrybiškai, sumaniai ir paprastai. Pavasariškai šilti ir spalvingi Viktorijos Kostygovos sukurti atvirukai nuteikia optimistiškai; kad bibliotekoje galima mokytis ir išmokti – taip rašo ir vaizduoja savo atviruke Viktorija Žukauskaitė; Tomas Filipavičius savo sukurtame atviruke pavaizdavo tokią biblioteką, kokia ji šiuo metu atrodo; kompiuterio pagalba, sumaniai kūrė atvirukus broliai Linas ir Laurynas Andrijauskai, Edvardas Budzilas, Vladas Kostygovas. Vaikai ant atvirukų rašė linkėjimus ir dėkojo bibliotekai: kad joje malonu leisti laisvalaikį, bendrauti, žaisti žaidimus, skaityti knygas, nes jiems čia patinka paprasčiausiai būti. Atviruko „dizaineriai“ buvo apdovanoti smagiomis dovanėlėmis.

Nacionalinės bibliotekos savaitės metu buvo pagerbti „Bibliotekos brangakmeniai“ – buvo išrinkti aktyviausi 2010 m. skaitytojai – mama Galina Žukauskienė ir dukra Viktorija Žukauskaitė. Tikra tiesa ta, kad mamos meilė knygai persidavė ir jos dukrai Viktorijai. Šaunus ir sveikintinas pavyzdys.

Nacionalinės bibliotekų savaitės pradžioje, balandžio 27 d., Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje įvyko Marijos F. Yokubėnienės knygos „Gabrielė“ sutiktuvės. Labai gražiai ir originaliai iškeistos knygos kelias pas Lietuvos skaitytojus, iš tiesų, nepaprastas. Knygos „Gabrielė“ leidimu rūpinosi Dusetų krašte gyvenantys dailininkai Violeta ir Virgilijus Gasparaičiai. Štai, kaip rašoma įvadiniame knygos „Gabrielė“ žodyje: „Marijos F. Yokubėnienės apysaka „Gabrielė“, 1944–1945 m. keturis mėnesius spausdinta dalimis Šiaurės Amerikos lietuvių laikraštyje „Naujienos“, susilaukė gausaus gerbėjų būrio, ne sykį prašyta išleisti atskira knyga. Deja, dėl įvairių priežasčių tai nebuvo padaryta. Apysakos autorė mirė sulaukusi garbaus amžiaus 2000-aisiais. Visa laimė, kad laikraščių komplektas su apysakos fragmentais išliko Marijos dukros Genovaitės Yokubėnaitės–Kuzmas archyve... Taigi, ponios Genovaitės Kuzmas rūpesčiu, talkininkaujant Violetai (ji yra autorės ir jos šeimos giminaitė) ir Virgilijui Gasparaičiams, į Lietuvos skaitytojų rankas atkeliauja unikali istorijos ir literatūros požiūriu apysaka „Gabrielė“, kurioje visuomenininkės ir kultūrininkės M. F. Yokubynienės ranka aprašyta tragiška našlaitės Gabrielės istorija XX a. pradžios Lietuvoje, jaudinusi ir tebejaudinanti ne vieno skaitytojo širdį.“

Apysaka rašyta ir leista 1944 m., kai XX a. pradžios Lietuvos išeiviams, daugiausia paprastiems darbininkams, labai trūko lietuviškos literatūros. Tuomet dar nebuvo pokarinės emigracijos, kuri išeiviją papildė žymiausiais lietuvių menininkais, ir nuo to laiko čia pradėta kurti aukščiausio lygio lietuvių literatūra. „Gabrielė“ rašyta paprastai, tai, matyt, ir buvo jos sėkmės bei populiarumo paslaptis.

Kas buvo apysakos „Gabrielė“ autorė Marija F. Yokubynienė iki šios apysakos išleidimo visai nežinoma Lietuvos skaitytojams? Marija gimė Alytuje 1904 m. lapkričio 19 d. F. Ir J. Stankevičių šeimoje. Jau gyvendama Alytuje Marija pradėjo visuomeninę veiklą, ištekėjo. 1926 metais jos vyras Jonas Yokubynas išvyko į Kanadą. Kitais metais pas vyrą išvyko ir Marija su vaikais – šešerių metų Genovaite ir pustrečių Benediktu.

Abu Yokubynai ir Lietuvoje buvę aktyvūs kultūrininkai, ilgai nelaukdami pradėjo ieškoti galimybių įsitraukti į kultūrinę veiklą Šiaurės Amerikoje. Šioje veikloje jie aktyviai reiškėsi iki 1956 metų. Tais metais Jonas Yokubynas sunkiai susirgo ir Marija visą likusį laiką – iki vyro mirties atsidavė mylimo žmogaus slaugai. Po vyro mirties moteris jau nebegrįžo į visuomeninę veiklą.

Apysaką „Gabrielė“ Dusetų skaitytojams pristatė vertėja ir šios apysakos korektorė Indrė Klimkaitė. Ji supažindino ne tik su šios apysakos turiniu, bet ir su sunkumais, kuriuos teko nugalėti ruošiant spaudai šį kūrinį. Apysaka į Lietuvą atkeliavo iš Kanados senuose 1944–1945 metų laikraščio „Naujienos“ komplektuose. Sudėtinga buvo ir šios apysakos korektūra, ir visos medžiagos apdorojimas, ir paruošimas spausdinimui.

Laikraščio „Naujienos“ faksimilės puošia apysakos „Gabrielė“ viršelį. Dailininkų Violetos ir Virgilijaus Gasparaičių sumanymas panaudoti autentišką medžiagą, suteikė šiam leidiniui dokumentinio istoriškumo atspalvį. Originalus ir netradicinis knygos formatas bei parinktas padidintas šriftas. Kaip paaiškino Violeta Gasparaitis, jie su vyru norėjo, kad knyga išsiskirtų iš tradicinio formato knygų, kad ji skaitytojus sudomintų dar nepradėta skaityti – kad knygą pamiltų ne tik vyresnio amžiaus skaitytojai, bet ir jaunimas.

Labai šiltai apie knygos turinį atsiliepė Dusetų literatė Leokadija Malcienė. Ją sužavėjo jautriai papasakota našlaitės Gabrielės tragedija, išgyventų jausmų tyrumas, juntama autorės aukšta vidinė kultūra. L. Malcienės manymu, labai tiko ir palikti to laikotarpio lietuvių kasdieniniame gyvenime vartoti išsireiškimai ir nepakeisti žodžiai, kuriuos dabar būtų galima pavadinti „barbarizmais“.

V. Gasparaitis padėkojo žmonėms, padėjusiems šiai knygai patekti pas Lietuvos skaitytojus – vyrui Virgilijui Gasparaičiui už raidyno, kuris tiktų knygos spausdinimui, atstatymą, Rimai Simanavičienei už knygos maketavimą, Indrei Klimkaitei už apysakos korektūrą. Violeta padėkojo dainininkėms Janinai Kaškauskienei ir Jefrosinijai Partinauskienei už romantiškus muzikinius intarpus, skaitytojams atėjusiems į šios knygos sutiktuves.

Dusetų K. Būgos bibliotekos vedėja Elena Gaižiuvienė padėkojo dailininkams Violetai ir Virgilijui Gasparaičiams už dovanotą bibliotekai knygą ir už pasirinkimą, kad pirmieji apysakos „Gabrielė“ žingsniai pas skaitytojus prasidėtų šioje bibliotekoje.

Pokalbį pradėjo literatūros kritikas Kęstutis Urba. Jis pasakojo susirinkusiems moksleiviams ir mokytojams apie tai, kaip organizuojami geriausių knygų rinkimai, minėjo autorius, kurių kūrybą verta skaityti tiems, kurie ieško ne tik lengvos pramoginės literatūros, o skaitydami nori ir ūgtelėti dvasia. Kritikas užmezgė šiltą pokalbį su moksleiviais, klausinėjo, kokius autorius jie mėgsta skaityti ir kokius įspūdžius iš knygų prisimena.

Vėliau pereita prie amžinatilsį rašytojo Gendručio Morkūno kūrybos. Šį gana vėlai į grožinę literatūrą atėjusį autorių, kūrusį vos penkerius metus, K. Urba drąsiai pavadino vienu ryškiausių XXI amžiaus kūrėjų. Svečias aptarė ir pristatė visas penkias vaikams ir paaugliams parašytas G. Morkūno knygas: „Vasara su Katšuniu“, „Blusyno pasakojimai“, „Grįžimo istorija“, „Velniškai karštos atostogos“ ir „Iš nuomšiko gyvenimo“. Trys iš šių penkių knygų buvo išrinktos geriausiomis metų knygomis. Matyt, autoriaus sėkmės paslaptis – kad jis rašydamas vaikams neveidmainiauja, yra atviras ir sąžiningas, be galo jautrus, puikiai pažįsta vaiko vidinį pasaulį, rašo be galo įtaigiai ir puikiai valdo plunksną.

Gendručio žmona psichologė Regina Morkūnienė papasakojo apie rašytojo vaikystę ir paauglystę Vabalninko krašte, apie jo kaip fizikos mokslų daktaro, radiacinės saugos specialisto veiklą ir mokslo populiarinimo knygas. G. Morkūnas taip pat paskutiniais metais rašė eseistinius tekstus internetiniam dienraščiui „Bernardinai.lt“, savaitraščiui „Šiaurės Atėnai“, Biržų krašto laikraščiui „Šiaurės rytai“. Visi jie po rašytojo mirties sudėti į knygą „Švęsti kosmose ir tvarte“. R. Morkūnienė nudžiugino Dusetų bibliotekos darbuotojas ir skaitytojus padovanodama savo vyro knygas, kurių biblioteka dar neturėjo. Našlė labai šiltai pasakojo apie tai, kaip Gendrutis jau gulėdamas sunkios ligos patale dosniai dovanodavo savo knygas slaugėms ir visiems norintiems. Matyt, po vyro mirties šią kilnią misiją tęsia ponia Regina.

Literatūros kritikas K. Urba pridėjo dar nemenką šūsnį naujų, dar spaustuvės dažais kvepiančių knygų vaikams iš įvairių leidyklų. Baigdama pokalbį R. Morkūnienė pacitavo keletą sakinių iš vyro Gendručio padėkos, parašytos gavus apdovanojimą už geriausią metų knygą: „Berniukai ir mergaitės, mergaitės ir berniukai, būkite žmonės, skaitykite.“

Tebūnie tai didžiojo rašytojo testamentas mums visiems.

Visi dalyviai buvo kūrybiški, jų kompiuteriniai piešiniai meniški ir spalvingi. Iš parodoje eksponuojamų piešinių buvo išrinkti geriausieji. Suburtos vertinimo komisijos nariai šauniausiais piešiniais ir kūrybiškiausiais dalyviais pripažino trys mokinius: 1-oji vieta atiteko Kamilei Matiukaitei (6 kl.už piešinį „Knyga ir aš“), 2-oji – Ievai Juozėnaitei (5kl. už piešinį „Bibliotekininkės portretas“), 3-oji – Ievai Lapienytei (6 kl.už piešinį „Skrendu skaityti“).

Tokio aktyvaus ir gausaus dalyvių būrio Dusetų bibliotekininkės tikisi ir kituose organizuojamuose renginiuose bei konkursuose.

Indrė Klimkaitė, sostinės gyvenimą iškeitusi į Dervinių kaimo trobą, jau antrą dešimtmetį pasinėrusi į literatūros vertimus. Gimusi Vilniuje, žymaus mokslininko, etnologo ir kultūros bei mokslo istoriko, profesoriaus Liberto Klimkos šeimoje, Indrė nuo vaikystės jautė potraukį literatūrai. Būdama pradinuke svajojo tapti rašytoja. Studijuodama universitete, buvo sužavėta puikios dėstytojos germanistės kalba ir darbu, todėl, baigusi filosofijos studijas, įstojo į germanų kalbų fakultetą. Jį sėkmingai baigusi, kurį laiką stažavosi Vokietijoje ir ėmė versti vokiečių rašytojų knygas į lietuvių kalbą. Puikus vokiečių kalbos mokėjimas ir nepaprastas darbštumas suteikė Indrei galimybes labai produktyviai dirbti šioje srityje. Maždaug per penkiolika metu ji išvertė daugiau kaip dvidešimt gana stambios apimties grožinės literatūros ir keletą mokslinių knygų.

Ne kasdien išgirsi pateis vertėjo pasakojimą apie vertėjo darbo ypatumus, šio darbo specifiką ir niuansus. Į Dusetų biblioteką susirinkę literatūros ir kultūros mylėtojai turėjo unikalią galimybę susipažinti ir pavartyti Indrės išverstas knygas: Corrielia Funke trilogija „Rašalo širdis", „Rašalo kraujas" ir „Rašalo mirtis" bei „Drakono raitelis", Erich Kastner „Emilis ir trys dvynukai", Jutta Riehter „Lydekos vasara" ir kt. Pastaroji knyga – premijuota kaip geriausiai išversta knyga.

Labai paprastai ir nuoširdžiai, tačiau dalykiškai ir išsamiai vertėja I. Klimkaitė pasakojo apie savo darbą, kuris jai yra didžiausias malonumas ir mieliausias užsiėmimas. Beversdama įdomią knygą, ji tiesiog užsimirštanti ir prasėdinti prie kompiuterio iki gilaus vidurnakčio. Vertėja teigė, kad šiame darbe ji suradusi savo stichiją ir niekuo kitu užsiimti nebenorėtų. Tiesiog pavydas, žinoma, baltas, ima lįsti į širdį, besiklausant savo darbą įsimylėjusio žmogaus pasakojimo ir norisi palinkėti, kad ta meile niekada neišblėstų, o mūsų bibliotekų lentynas kasmet papildytų naujos verstinės knygos.

Leidykla, skaičiuojanti 20-uosius gyvavimo metus, daugiausiai leidžia humanitarinių bei socialinių mokslų literatūrą, lietuvių ir užsienio autorių grožinę kūrybą, vadovėlius, pažintinius kultūrinius gidus po Lietuvą, iliustruotas vaikų knygas, įvairiausius albumus bei žodynus.

Dusetiškiai mielai klausė Ievos Bluvštein, „Baltų lankų“ atstovės, pasakojimo apie leidyklą, leidžiamas knygas ir jų autorius. Buvo trumpai pristatytos kelionių knygos (Andriaus Užkalnio „Anglija“ ir „Kelionių istorijos“), naujausia literatūra vaikams, Utenos krašto poeto Petro Panavo ,,Įkvėpimo auka“. Psichologines Medeleines Deny knygas „Savarankiškumas“, „Švara“ ir „Pyktis“ vertė mūsų kraštietė Klementina Novatorovaitė. Perskaitę šias gudrybių ir išradingų patarimų knygeles tėvai geriau supras vaikų auklėjimą.

,,Baltų lankų“ leidyklos administratorius Algimantas Šakalys Dusetų K. Būgos bibliotekai padovanojo dvi vertingas knygas – ,,Lietuvos žirgai“ ir E. Davainės „Airija“ – šių knygų biblioteka neturėjo.

Visą nacionalinę bibliotekų savaitę Imbrado bibliotekoje vyko įvairūs renginiai. Balandžio 26 d. – gegužės 3d. vaikai piešė tema „Reklamuoju biblioteką".

Balandžio 28 d. vyko popietė „Pasakų ir dainų įrašai vaikams“. Vaikai žiūrėjo animacinį filmą „Žaislų istorija – 3“.

Balandžio 29 d. Imbrado biblioteka kartu su seniūnija surengė jaunųjų šaškininkų šventę. Nuo 15 iki 17 val. vyko treniruotė bei varžybos, kurioms vadovavo Zarasų rajono sporto klubo narys Jonas Eskys. Vadovas kantriai taisė pradedančiųjų žaidėjų klaidas, patarinėjo, kaip numatyti teisingesnius ėjimus

Kai kurie imbradiškiai jau lanko šaškių treniruotes Antazavės J. Gruodžio vidurinėje mokykloje ir Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijoje. Taigi jiems ir sekėsi geriau. Šį kartą nenugalimas buvo Deividas Vietrinis , Antazavės J. Gruodžio vidurinės mokyklos mokinys, surinkęs 10 taškų. Antrają vietą užėmė Saimonas Ardišauskas (8 taškai). Trečiąja vieta, surinkę po 6,5 taško, dalijosi net trys žaidėjai: Dovydas Rybakovas, Karolis Mikaila bei Eiridas Vietrinis. Nugalėtojams seniūnija įteikė atminimo medalius, o biblioteka visiems žaidėjams skyrė įvairius atminimo prizus.

Šaškės vysto mąstymą, stiprina atmintį, moko susikaupti. Belieka palinkėti jauniesiems šaškininkams tolimesnės sėkmės moksle bei sportinėje veikloje.

Imbrado biblioteka savo „brangakmeniams“ – aktyviausiems skaitytojams – įteikė padėkos raštus. Tai Viktorijai Molciūtei ir Stasei Plėdienei.

Šių metų balandžio 26 – gegužės 3 dienomis Magučių bibliotekoje vyko Nacionalinė bibliotekų savaitė, kuri šiemet vadinosi „Skaityk bibliotekoje“. Ši savaitė buvo skirta žymiam, Anapilin iškeliavusiam, lietuvių poetui Justinui Marcinkevičiui. Šios savaitės renginiai prasidėjo skaitiniais „Valanda su Justino Marcinkevičiaus poezija“ .

Balandžio 26 d. Magučių vyr. bibliotekininkė Zina Černovienė moksleiviams organizavo teorinį–praktinį užsiėmimą „Informacijos ir duomenų apsauga“. Užsiėmimo dalyviai daug sužinojo apie saugias interneto svetaines, apie duomenų paskelbima viešoje erdvėje ir pan.

Balandžio 29 d. Zarasų mokyklos–darželio Magučių skyriaus ugdytiniams bibliotekininkė surengė literatūros viktoriną ir naujų skaitytojų krikštynas „Paklausyk ir padaryk“ . Popietės metu moksleiviai ir ikimokiklinukai kartu su savo pedagogais buvo suskirstyti komandomis ir vykdė įvairiausias užduotis: dėliojo knygutes pagal dydį, ieškojo knygelių apie kiškius, žaidė smagu žaidimą „Siurprizas ant virvelės“. Sudėtingiausia užduotis – iš perskaitytos J. Marcinkevičiaus poemėlės „Grybų karas“ sukūrti iliustracijas.

Parodos „Grojančios, nykštukės, milžinės, senjoros ...“ lankytojai turėjo galimybę susipažinti su įvairiausiomis knygomis.

Taip pat buvo pristatyta Magučių bibliotekos parengta knygelė– rankraštis „Dagišius, Vincentas, Mirksė ir ...“ . Tai Anastasijos, Arinos, Justinos, Giedrės ir Gintarės piešiniai, kuriuose pavaizduoti labiausiai patikę skaitytų „2010 m. Geriausių knygų penketuko vaikams“ personažai.

Magučių bibliotekoje buvo išrinkti bibliotekos „brangakmeniai“ – praėjusiais metais daugiausiai knygų perskaitę skaitytojai. Tai Renata Bucevičienė ir Asta Raudėliūnaitė.

Bibliotekų savaitė Magučių bibliotekoje „Skaityk bibliotekoje“ prasidėjo ir baigėsi „Saldžiu siurprizu“.

Sadūnų biblioteka Nacionalinę bibliotekų savaitę paminėjo renginiu ,,Valanda su Justinu Marcinkevičiumi“. Susirinkusiems bibliotekininkė trumpai priminė poeto biografiją, parodė skaidres. Drauge pasiklausė įrašo, kuriame paties poeto skaitomos eilės.

Taip pat parodė klipus iš dainų šventės, kurioje skambėjo dainos pagal J. Marcinkevičiaus žodžius.

Bibliotekos skaitytojai susėdę prie kavos puodelio dalijosi mintimis apie jo poeziją, žavėjosi talentu, prisiminė rašytojo skaitytas knygas.

Sveikinimo žodžius ir paveikslėlius vaikai sukūrė patys arba rinko internete. Kiekvienas stengėsi surasti kuo gražesnius ir šiltesnius žodžius.

Tą pačią dieną buvo pakviestos ir Mamos – aktyviausios skaitytojos: Daiva Juozėnienė ir Regina Macijauskienė. Joms bibliotekininkė įteikė Padėkas „Bibliotekos brangakmenis“.

Balandžio 26 d. 12 val. Štadvilių bibliotekoje prie židinio, plazdenant žvakės liepsnelei su arbatos puodeliu, skaitytojai praleidome valanda su Justino Marcinkevičiaus poezija. Skaitėme jo kūrybą, klausėmės pasakojimų, ką kiekvienam reiškia poetas, kaip sunku būna – paskaitai ir apsiramini, iš naujo atrandi kitą požiūrį į gyvenimą.

Balandžio 29 d. vyko margučių šventė su vaikais, tėveliais, seneliais „Sveiki sulaukę pavasario”. Visi šventės dalyviai apdovanoti minkštais žaisliukais. Vaikai rideno ir rinko gražiausius margučius. Žaidė įvairius žaidimus. Nugalėtojai apdovanoti prizais. Vėliau vaišinomės saldainiais, gaiviais gėrimais.

Dobilas, Ula, Liepa ir Marija Dainiai apdovanoti padėka ir dovanėlėm už aktyvų skaitymą. Dobilas šventėje pagrojo gitara, o Ūla, Liepa ir Marija padainavo lietuvių liaudies dainas.

Tąkart kiekvienas bibliotekos skaitytojas galėjo išsakyti mintis, kokia „Mano biblioteka“: ant didelio iš popieriaus padaryto gėlės žiedo pritvirtintuose klevo lapuose surašyta vizja, kokia biblioteką norėtų matyti patys skaitytojai – tai šilta, su daugybe naujų knygų, enciklopedijų, įvairių renginių, švenčių, šypsenų, daugiau spalvų, daugiau skaitytojų...

Šių dienų technologinis progresas išstumia knygas. Dažnai vietoj knygelių skaitymo vaikams siūlomi kompiuteriniai žaidimai ar įvairūs filmai. To pasekmė – skurdi vaikų šnekamoji kalba, pamirštamos tradicijos bei pagrindinės kultūrinės vertybės. Bibliotekos tikslas – sudominti vaiką knygomis, ugdyti vaikų pagarbą ir meilę knygai.

Su vaikais diskutavome apie jiems labiausiai patinkančias knygas, mylimiausius herojus ir tas knygas, kurias vaikystėje skaitė jų tėvai. Mažiesiems labiausiai patinka plonos, spalvotos knygos su gražiomis iliustracijomis ir didelėmis raidėmis. Dažniausiai skaitoma knygelė – „Pagrandukas“, kurią visi vaikai moka mintinai. Jiems taip pat patinka knygos apie Pelenę, Raudonkepuraitę, Bjaurųjį ančiuką, Vilką ir septynis ožiukus bei daugybė kitų.

Renginio metu vaikams skaitėme pasaką „Batuotas katinas“, kuri jiems labai patiko. Taip pat mokytoja perskaitė keletą V. Palčinskaitės ir S. Gėdos eilėraščių apie mamą ir mokyklą. Vėliau vaikai piešė gėles savo mamai – pačiam brangiausiam žmogui pasaulyje.

Po renginio vaikai gardžiavosi saldainiais, gavo nedideles dovanėles ir pažadėjo daugiau skaityti ir dažniau lankytis bibliotekoje, nes biblioteka turi daugybę įdomių ir spalvingų knygelių vaikams.

Martynas Mažvydas, parašęs pirmąją lietuvišką knygą, su meile ir viltimi ragino lietuvininkus: „Imkiet mani ir skaitykiet“, tada net negalvodamas, kad ir po kelių šimtmečių jo žodžiai skambės taip prasmingai.

Turmanto biblioteka vaikus labai traukia. Tąsyk penktokai ir šeštokai ne tik apžiūrėti veikiančios spaudinių parodos atėjo ir sudalyvauti bibliotekininkių Jelenos Gurskajos ir Marinos Voropajevos viktorinoje apie knygas ir biblioteką, bet ir padiskutuoti apie ateities biblioteką: kokia turėtų būti knyga – kad ji būtų skaitoma, kokia turėtų būti ateity biblioteka – kurią norėtųsi lankyti. Mokiniai mielai piešė, užrašinėjo savo mintis, kokia gi ta ateities biblioteka. Sakoma, kad tik ginče gimsta tiesa. Čia tiesų galėjo būti daug, nes visos nuomonės buvo labai svarios, svarbios ir įdomios: Katrin Surovec įsivaizduoja, kad ateities biblioteka turėtų būti labai spalvinga; Diana Petkunaitė mano, kad čia turėtų vykti daug įvairiausių pramogų, žaidimų, netgi būrelių; Maksim Martinkevič svajoja, kad joje visada grotų muzika; Laura Romanovskaja norėtų labai daug naujų knygų ir kad jos būtų įgarsintos; Oksana Šepetovskaja mano, jog bibliotekoje turėtų būti daugiau kompiuterių; Jevgenij Begunov tikisi, kad bibliotekose bus muzikinių centrų ir kad jam pavyks pamatyti didžiausią biblioteką pasaulyje. Labai įdomią viziją pateikė Evaldas Mažeika, kuris samprotavo, jog tikslinga turėti biblioteką „ant ratų“ – ne žmonės eitų pas knygas, o knyga pati ateitų pas žmones. Tokia biblioteka galėtų pasiekti visus, net atokiausiame kaime gyvenančius, praskaidrintų jų dienas. Labai originalią mintį pateikė Darius Labuckas, kuris teigė, kad biblioteka ir bažnyčia turėtų būti viename didžiuliame pastate (vaiko žodžiais kalba Išmintis, liudijanti Martyno Mažvydo tiesą: Šviesti, Skelbti).

Nežinia, kokia bus ateities biblioteka, tačiau prisiminus F. Bekono žodžius: „Knygos – minties laivai, plaukiojantys laiko bangomis ir rūpestingai gabenantys savo brangų krovinį iš kartos į kartą“, suvoki, kad mokinukų lūpomis išsakyta vaikiška svajonė – yra šventa ir nuostabi ateities vizija.

Nacionalinės bibliotekų savaitės renginiai prasidėjo balandžio 26 d., vidurdienį – 12 valandą bendru renginiu visose šalies viešosiose bibliotekose, skirtu Anapilin iškeliavusio poeto Justino Marcinkevičiaus atminimui, jo puoselėtai gimtajai kalbai ir knygai.

„Lyg iš vėjo/ lyg ir iš nieko/ grįžta ir grįžta/ gelia ir gelia/ Ant balto sniego/ ant balto sniego/ sausi lapeliai/ sausi lapeliai /Akys - ne akys/ lūpos - ne lūpos/ viską užmiršo/ viską atleido/ Vėjo viršūnėj/ supas ir supas/ paukštis be balso/ paukštis be veido...“, – Zarasų viešosios bibliotekos skaitykloje skambėjo poeto J. Marcinkevičiaus balso įrašas. Čia pat, ant stalų, stovėjo poeto knygos, degė žvakutės, kvepėjo pamerktų geltonų pavasariu dvelkiančių narcizų puokštė. Lietuvių kalbos mokytojas Vasilijus Trusovas trumpai pristatė a. a. poetą J. Marcinkevičių, dalijosi mintimis apie jo poezijos reikšmę savo gyvenime ir skaitė poeto eiles. Eilėraščius skaitė ir mokytoja Rimutė Morozovienė, mero patarėja Olga Raugienė, režisierė Gražina Karlaitė, kunigas Justas Jasėnas, Onutė Kačkienė ir bibliotekininkės – kiekvienas pasirinkdamas tai, kas jam patiko, ar jaudino.

O. Raugienė atsinešė voką su J. Marcinkevičiaus mažosiomis eilėmis iš „Carmina Minora“ ir kiekvienam padalino po mažytę poeto mintį iš ciklo „Pasivaikščiojimas pavasarį“. Kiekvienas tą mintį savaip permąstėm ir priėmėm, kaip savotišką poeto palinkėjimą sau. Juk poema „Carmina minora“ – „nuo žemės nueinančio“ žmogaus apmąstymai: apie gamtą, laiką, tėvynę – viskas taip trapu, artima ir sava... „Ir meilė duonoj, ir gėlė balse: kiek atiduodi – tiek tavęs ir lieka. Tai kas gi tu esi – ar kūnas, ar dvasia, Gyvenime, saldžioji mūsų liepa? Ir štai: laukų spalvotam čiulbesy suspaudžia širdį vasaros didumas/ Lyg jau buvai. Ar būsi. Bet esi į žemę – pelenas, į dangų – dūmas“, – rašė poetas.

Valanda su J. Marcinkevičiaus poezija – skaitant, klausantis, prisimenant, atrandant iš naujo – tą popietę apjungė visus.

Vedantysis prisipažino, jog šiandien jam nedrąsu, bet kartu ir džiugu pristatyti Giedrę, nes jos palaikyti atėjo didelis būrys draugų. Pasak vakaro vedėjo Giedrė yra, jautrus, geras, kūrybingas žmogus. Ji jau gerai žinoma kaip savito poetinio žodžio reiškėja, įdomaus kritiško požiūrio į gyvenimą teigėja. Per du paskutinius metus ji išleido tris knygeles: eilėraščių – „Gyvenimas tai keistas sielos skrydis“, miniatiūrų – „Širdies žodžiai“ ir „Žodžių kalbėjimas: prakalbinti Zarasų rajono pavadinimai“.

Autorė prisipažino, jog visada svajojusi išleisti savo knygelę. Į pirmąją surinkusi ir sudėjusi viską, kas susikaupė ir kas buvo išmėtyta per ilgus metus. „Mano kūryboje – laiko, susimąstymo ir trapios egzistencijos motyvai. Didžiausias džiaugsmas – gyvenimas, todėl kartoju sau, kad reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turiu“, – atviravo Giedrė.

Antroje knygelėje autorė pasirinko miniatiūrų žanrą ir išsamiau, filosofiškiau prakalbo apie būties prasmę, žmogaus ryšį su žmogumi. „Miniatiūra? Tai širdies žodžiai: vienam tai šventa širdies malda, kitam – sparnai, kuriais įmanoma pakilti virš savęs, virš pilkos rudenės depresijos, trečiam – ankstyva pumpuro ašara ar rudenį išsidraikiusi nėriniuota voratinklio gija“, – rašo autorė apie miniatiūrą. Įžangą šiai knygelei parašė jos buvęs mokytojas Vasilijus Trusovas.

Trečiąją knygelę literatė prisipažino parašiusi per pora savaičių. „Labai mėgstu skaityti, tačiau labai nedaug esu radusi sakmių, padavimų apie Zarasų rajono miestelių, kaimų, ežerų pavadinimus. Susidomėjau... O kai pažvelgiau iš arčiau – jie pasirodė tokie įdomūs, saviti. Taip ir „užkliuvau“,– kalbėjo Giedrė.

G. Mičiūnienė prasitarė, kad greitai pasirodys dar viena knygelė – integruotos pamokos lietuvių ir istorijos pamokoms. Paklausta, kaip gimsta eilėraštis, Giedrė prisipažino, jog dažniausiai girdinti žodžius, ritmą ir lieka tik užrašyti mintis, o kartais tiesiog ieškanti žodžiams sinonimų. „Poezija gimstanti iš gyvenimo, skausmo, nusivylimo, o gyvenimas ir yra poezija“, – samprotavo autorė.

Giedrė kiekviename žmoguje ieško gėrio ir einanti visada viena kryptimi – gerumo kryptimi. Vertina egzistencijos trapumą, kiekvieną nepakartojamą akimirką ir už tai dėkoja Viešpačiui. Kūryba jai – laisvalaikis, tiesiog malonus laiko praleidimas. Stabtelėjimų kūryboje nebūna, tik susiduriama su finansine galimybe ją išleisti.

Knygelių autorė iki šiol jaučia mokytojams pagarbą ir dėkingumą už įgytas žinias, paskatinimą ir pastūmėjimą į kūrybą. Jiems atsidėkodama Giedrė nemažai miniatiūrų paskyrė įvairių dalykų mokytojams. Tuo įsitikinti galėjome ir patys, nes autorė perskaitė miniatiūras skirtas salėje buvusiems mokytojams: lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui V. Trusovui, vokiečių kalbos mokytojai M. Kaulavičienei, chemijos mokytojai P. Sekonienei, biologijos mokytojai B. Sagadinienei. G. Mičiūnienė atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus, o jiems išsekus, nusidriekė ilga eilė norinčių pasveikinti mamą, sesę, draugę, kolegę. Skirstytis niekas neskubėjo, nes Giedrė visus pakvietė prie vaišių stalo, kur garavo kvapni kava ir puikavosi didžiulis šakotis.

Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė Gina Račinskaitė mokė aštuntokus naudotis LIBIS elektroniniu katalogu, rezervuoti reikiamą dokumentą, naudotis elektronine „Klausk bibliotekininko“ paslauga. Išklausę trumpą pamokėlę, moksleiviai gavo praktines užduotis, kurių metu galėjo išbandyti ir įrodyti, kad sugeba naudotis elektroniniu katalogu. Dauguma sparčiai ir be priekaištų su užduotimis susidorojo. Ypač jaunimą sudomino bibliotekos naujovė – elektroniniai varteliai, kurie reaguoja į išsinešamus dokumentus garsiu cyptelėjimu.

Vėliau jaunimas dovanų gavo po knygelę „12 Europos pamokų“ ir buvo pakviesti prie saldaus stalo.

Mokytis tekstą – nelengva užduotis, tačiau vaidinti – labai smagu. Kiekvienas gavo sau rolę: Katerina – lėlės Marcelės, Eva – lėlės Silvos, Emija – lėlės Onutės, Snežana – šunelio Avo, Erika – daktaro Aiskaudos, Neimantas – anties Kikos, Laura – pelėdos Bumbos, Sandra – mėnulio, Veronika – papūgos.

Už smagų vaidinimą mažieji aktoriai buvo paskatinti saldumynais. Tai popietė, kupina vaikų čiauškesio ir smagių akimirkų. Bibliotekininkės pakvietė visus vaikus dažniau lankytis bibliotekoje ir skaityti knygutes bei žurnalus.

V. Aleksandravičiūtės knyga „Gugeliukai“ skirta 5–12 metų vaikams – tiems, nuo kurių požiūrio į gamtą ir santykio su aplinka priklausys mūsų miškų ir upių, ežerų ir pelkių likimas. Tai įtaigus pasakojimas apie paslaptingus miško gyventojus Gugeliukus, kurie nuo kenkėjiškos žmonių veiklos nori apsaugoti savo namus – žaliąjį mišką ir jo gyventojus. Originalūs, knygos autorės iš molio sukurti Gugeliukai teigia amžinas, bet kiekvienai kartai iš naujo atrandamas tiesas – tik kurdamas, o ne griaudamas, tik saugodamas, o ne naikindamas gali būti vieningas su gamta ir šitaip atrasti gyvenimo pilnatvę. Vaizdinga ir žodinga knygos kalba kupina šmaikščių liaudiškų posakių, o gausiame veikėjų rate skaitytojas būtinai atras „savo favoritą“. Intensyvus siužeto veiksmas išlaiko mažojo skaitytojo dėmesį bei skatina jį susimąstyti: „Kuo aš galėčiau padėti Gugeliukams?“

Susitikimo metu autorė ne tik pasakojo apie pagrindinius knygos personažus Gugeliukus, rodė skaidres, pademonstravo trumpą animacinį filmuką apie juos, bet ir atsakė į daugybę vaikams kilusių klausimų: kiek Gugeliukams metų? Kuo jie minta, kokie jų namai? Kodėl miške gyvena? Kokia kalba jie kalba, ko bijo, ko nemėgsta?

Valanda su autore mažiesiems neprailgo. Gal net ne vienas jų nebemes šiukšlės ant žemės, bet, gailėdamas mažų Gugeliukų, rūpestingai neš ją į šiukšliadėžę.

„Boružiukų“ ir „Žirniukų“ grupių vaikai ir auklėtojos negalėjo patikėti savo akimis: įrėminti mažųjų darbeliai atrodė kaip profesionalų. Iš vaikų darbelių veržte veržiasi pavasaris: bėgantis sniegas, atskrendantys paukščiai, besišypsančios mamos ir gausybė žydinčių gėlių – pievose, prie namų ar vazose. Darželinukai piešinius iliustravo ir nuotaikingais pasakojimais ar ketureiliais. Keletas jų: „Čia atėjo pavasaris ./ Šviečia saulutė. / Maža žuvytė plaukioja baseine. / Boružytės eina į baseiną maudytis. / O drugelis skrenda ir / Žiūri į žuvytę. / Medžiai turi gėlytes ir uogytes. / Prie jų sraigė šliaužioja“. / „Sniegas bėga – pavasaris eina.“ / „Pavasarį auga gėlytės. Mamytė jas pririša prie stulpelių, kad nenukristų.“

Parodoje eksponuojami penkiametės Silvijos Račkauskaitės velti paveikslėliai, iš kurių žvelgia boružytės einančios į baseiną maudytis, čia pat skrendantys drugeliai, nardančios žuvytės, šliaužiančios linksmosios sraigės ir daugybė gėlyčių su uogytėmis. Daugelį nustebino mergaitės kruopštumas ir laki fantazija.

Darželio „Lakštingala“ auklėtiniai susirinkusiems padovanojo geros nuotaikos užtaisą visai dienai: mažųjų dainos ir šokiai abejingų nepaliko. Už gražų koncertą ir teigiamą energiją spinduliuojančią parodą bibliotekininkai atsidėjo vaikams saldainiais, balionais ir knygelėmis.

„Ąžuolo“ gimnazijos abiturientų klubo „Lietus vitraže“ jaunieji artistai suvaidino literatūrinę kompoziciją „Aš liudiju keliaujančią per žmones kūrybos aistrą, laimę ir Golgotą“, skirtą Fausto Kiršos 120 –osioms gimimo metinėms paminėti.

Stebėdami kunigo Justo Jasėno ir „Ąžuolo“ „gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Gitanos Vasalauskienės pastatymą, mintimis kartu su jaunaisiais aktoriais klaidžiojome po poeto gimtinę Senadvarį, sekėme jo vingiuotais gyvenimo ir kūrybos labirintais – pasitraukimu į Liubeką (Vokietija), emigracija į JAV. Išgyvenome nesėkmingą poeto pirmąją meilę operos teatro primadonai Marijonai Rakauskaitei ir ilgesio vienatvės kupinus vakarus. „...Ne visos žvaigždės lygiai traukia, / Ne visos mintys saulei moja, / Ne gausūs žodžiai širdį šaukia, / Kai meilės praeitį sapnuoju...“, – skambėjo jaunųjų artistų skaitomos eilės.

Dievas ir žmogus, būtis ir gamta, vienišumo atodūsiai, tylios liūdesio aimanos, o išeivijoje – ir skaudi nostalgija. Tai pagrindinės F. Kiršos poezijos atramos, į kurias visais laikais krypo poeto mintys. „Kai Lietuvoj ką nors kalbėdavau, rodosi, jaučiau kalbąs į žmones. Žodžiai ar mintys įsiliejo į visuotinę srovę. Svetimoje šalyje (čia Amerikoje) mano kalbėjimas atsimuša tik į sienas“,– rašė F. Kirša „Autobiografiniuose užrašuose“.

Pagrindinį poeto F. Kiršos vaidmenį atliko pats kompozicijos režisierius kunigas J. Jasėnas. Popietė neprailgo – visi jautėmės savi, artimi, ištrūkę, kad ir neilgam, iš kasdienių rūpesčių, sujungti bendro dvasios pakilimo.

2011.05.12

Žiūrėkite reportažą apie Europos dienos šventę Zarasų viešojoje bibliotekoje

Šiais metais Zarasų rajono bibliotekose Europos diena ryškiai sužibo – tapo švente, galima sakyti, tikru gimtadieniu. Visoje Europos Sąjungoje (ES) tradiciškai gegužės 9-ąją švenčiama Europos diena, kadangi tą dieną 1950-aisiais vienas iš integruotos Europos idėjos autorių Robertas Šumanas paskelbė deklaraciją, tapusią pagrindu Europos bendrijoms.

Pirmadienį viešojoje bibliotekoje buvo juntama šventinė atmosfera: jau iš lauko lankytojus pasitiko margaspalviais balionais nusagstytas bibliotekos balkonėlis, o viduje šventiniai plakatai, balionai, įvairios knygelės ir lankstinukai apie ES, informacinė Europos lentyna, kryžiažodžiai, Europos saldainiai ir malonios staigmenos, kurios džiugino kiekvieną, tądien užsukusį į biblioteką.

2011-ieji – savanoriškos veiklos metai

Kiekvienais metais Europoje skelbiami teminiai metai. Tai priemonė, padedanti pateikti iššūkius, su kuriais susiduria Europa, kelti visuomenės sąmoningumą ir skleisti informaciją apie gerąją patirtį. 2011-ieji paskelbti Europos savanoriškos veiklos, kuria skatinamas aktyvus pilietiškumas, metais. Šias progas (Europos dieną ir savanoriškos veiklos metus) sujungdama į vieną, viešoji biblioteka pakvietė Zarasų „Ažuolo“ gimnazijos ir Pauliaus Širvio pagrindinės mokyklos mokinius bei pedagogus dalyvauti informaciniame seminare „Savanorystė – kartu mes galime daugiau“. Todėl simboliškai renginio pradžioje skambėjo kompozitoriaus bei atlikėjo Raigardo Tautkaus kartu su Kauno šampaniniu choru sukurtas savanorystės himnas „Mums pakeliui“, kurio sukūrimą inicijavo Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje. Tai daina, kviečianti klausytojus kartu keisti pasaulį gerais darbais.

Seminaro pradžioje susirinkusiems žodį tarė „Ąžuolo“ gimnazijos direktorius ir istorijos mokytojas Rimantas Bikulčius, pasveikinęs susirinkusiuosius į Europos gimtadienį ir pacitavęs prof. Edvardą Gudavičių. Istorijos profesorius palygino ES su didele mokykla, kurioje nutinka visokių dalykų: vieni nugali sunkumus ir siekia mokslo, o kiti atsiduria gatvėje. Direktoriaus išsakytos trumpos, bet gilios mintys apie mūsų vietą ES, vertė susimąstyti. Pauliaus Širvio pagrindinės mokyklos bibliotekos vedėja Virginija Skrupskelienė priminė, kokia buvo ir kokia yra šiandieninė ES, kaip joje jaučiasi lietuviai.

Renginio vedėja Inga Pužaitė pristatė, kas yra savanoriška veikla ir ką šioje srityje veikia kitos ES šalys. Lietuvoje kartais žodžiu „savanoris“ vadinami ir asmenys, kurie už atliktą darbą gauną atlygį, pavyzdžiui, kariai savanoriai, vykstantys į Afganistaną. Tikroji savanoriška veikla – tai savo noru vykdoma veikla, už kurią negaunamas finansinis atlygis, ir kuri yra naudinga bendruomenei, t.y. ne giminaičiui, kaimynui ar draugui, taip pat nėra vienkartinis dalyvavimas.

Kaimyninių šalių patirtis

2009 m. duomenimis Didžiojoje Britanijoje savanoriškoje veikloje dalyvavo apie 18 mln. šalies gyventojų ir skaičiuojama, kad savanoriškas indėlis į ekonomiką siekė apie 92 mln. Lt. Italijoje savanoriškoje veikloje dalyvauja daugiau kaip 1 mln. Gyventojų. 2006 m. šalyje atlikti tyrimai parodė, kad savanoriškai veiklai buvo skirta 3,2 mln. valandų per savaitę – tai prilygsta darbui, kurį atliktų 80 tūkst. visu etatu dirbantys darbuotojai. 2008 m. Estijoje savanoriškoje veikloje dalyvavo apie 250 tūkst. (27%) šalies gyventojų ir joje veikė apie 16 tūkst. savanoriškų organizacijų. Estijos savanorystės plėtros organizacija, remdamasi J. Hopkinso teorija, 2009 m. paskaičiavo, kad ekonominė savanoriško darbo vertė Estijoje siekia apie 600 mln. Lt. Lietuva gilių savanorystės tradicijų neturi. Savanoriška veikla Lietuvoje pradėjo plėtotis šaliai 1990 metais atgavus nepriklausomybę. 2009 m. duomenimis mūsų šalyje veikė apie 20 tūkst. savanoriškų organizacijų. Lietuvoje savanoriškos veiklos indėlis į ekonomiką (arba į BVP) nėra apskaičiuojamas, kol kas nėra Lietuvoje ir savanoriškos veiklos įstatymo.

Sektini kraštiečių pavyzdžiai

Informaciniame seminare „Savanorystė – kartu mes galime daugiau“ buvo pristatomos Zarasų rajone veikiančios nevyriausybinės organizacijos, kurios supažindino susirinkusiuosius su jų veiklų sritimis ir pasidalijo gerąja patirtimi.

Pirmieji apie tikrąją savanorystę prakalbo maltiečiai. Pauliaus Širvio pagrindinės mokyklos direktorė Aldona Navickienė pristatė Maltos ordino pagalbos tarnybos Zarasų skyriaus veiklą. Svarbiausias Maltos ordino indėlis į Lietuvos visuomenės gyvenimą yra tai, kad jis atnešė per šimtmečius senojoje Europoje patikrintą kilnią labdaros tradiciją, įprotį laisvanoriškai dalintis su tais, kuriems reikia pagalbos. Puoselėti šią tradiciją yra vienas pagrindinių maltiečių tikslų. Maltos ordino pagalbos tarnybos Lietuvoje veikla paremta savanoryste. Maltiečiai stengiasi palengvinti senų ir vienišų žmonių dalią – juos maitina namuose, globoja, slaugo.

Tik šių metų pradžioje susibūrė nauja Maltiečių grupė. Tai „Santarvės“ pradinės mokyklos mokytoja Laimutė Lumbienė (grupės vadovė), vicemerė Stasė Goštautienė, dekanas Remigijus Kavaliauskas, Širvio pagrindinės mokyklos direktorė Aldona Navickienė, verslininkas Aurimas Kuzma. Prie šių zarasiečių būrio jungiasi ir daugiau bendraminčių. Zarasų maltiečiai jau spėjo nuveikti daug gerų darbų. Surengė akcijas: „Gerumo diena“, „Padovanokime žaislą“, „Sriuba“, per kurią dalijo sriubą mažai pajamų gaunantiems ir vienišiems gyventojams, per akciją „Ligonių diena“ lankė vienišus segančius ligonius, įteikė lauknešėlius.

A. Navickienė pasidžiaugė, kad maltiečius mūsų krašte palaiko ir jaunimas. Mokiniai mielai padeda rinkti aukas maltiečių sriubai ar dalyvauja maltiečių susibūrimuose iš visos Lietuvos. Bibliotekos skaitykloje esančius maltiečius galima buvo pažinti iš raudonų šalikėlių su baltu aštuonkampiu kryžiumi.

Mūsų krašte aktyviai veikia Zarasų šaulių 7-osios kuopos „Vytis“ šauliai, vadovaujami kuopos vado Algirdo Guogio. Į Europos dieną, apsirengę specialia apranga, rinkosi gausus šaulių būrys: kuopos vado pavaduotoja Vaclava Stašiūnaitė, jaunųjų šaulių būrio vadas Karolis Ketleris ir jaunieji šauliai – Irma, Augustinas, Denisas, Povilas ir Robertas. Lietuvoje skaičiuojamos dešimtys tūkstančių šaulių. Kuopos vadas Algirdas su Karoliu išsamiai pristatė prasmingą ir turiningą šaulių veiklą. Zarasų šauliai dalyvauja įvairiuose mokymuose, kur sužino naudingos informacijos, pavyzdžiui, kaip suteikti pirmąją pagalbą, ką daryti ištikus nelaimei ar taktinių gudrybių. Zarasų šauliai bendradarbiauja su humanitarinės pagalbos organizacija „Caritas“: atvežtus maisto produktus padeda iškrauti ir sandėliuoti. Šauliai taip pat tvarko kapines, bendradarbiaudami su miškų urėdijomis prižiūri miškus. Jaunieji šauliai ne tik mokosi ir padeda kitiems, bet rengia bei dalyvauja istorijos žinių viktorinose, aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose ir stovyklose.

Nuo 1999 m. Antazavėje veikia jaunimo klubas „Horizontas“, vienijantis tris dešimtys bendraminčių iš Zarasų, Antazavės, Utenos, Rokiškio ir Vilniaus. Pristatyti klubo veiklą atvyko Reda Gruzdaitė, Evelina Šakalytė, Darius Davainis, Tomas Daumantas ir Skirmantas Pitrenas. Klubo „Horizontas“ tikslas – vienyti siekiantį save realizuoti Antazavės jaunimą prasmingai veiklai, savanoriškam darbui socialinėje, švietimo, kultūros ir sporto srityse. Klubo nariai ne tik dalyvauja įvairiuose mokymuose, jaunimo susitikimuose ar renginiuose, bet ir patys organizuoja sporto varžybas ir renginius. Klubo „Horizontas“ nariai, stiprindami toleranciją, bendruomeniškumą ir įtaką visuomenėje, rengia projektus jaunimo užimtumui ir aktyvinimui. 2010 m. vykdė Švietimo ir kultūros GD programos „Veiklus jaunimas“ projektą „Burkimės Antazavės jaunime!”, kurio parama siekė 20 tūkst. Lt. „Horizonto“ planuose Antazavės paplūdimio tvarkymas, sporto salės įrengimas, kurioje būtų žaidžiami ne tik sporto, bet ir protą bei reakciją lavinantys žaidimai, jaunimo laikraščio leidimas. Tokie nedidelio ir draugiško miestelio jaunimo uždegantys darbai gali būti pavyzdžiais ir bet kurių Europos valstybių jaunimui.

Ne ką mažiau „degantys“ ir laikraščio „Zarasų kraštas“ jaunimo skilties „Tu – ne vienas“ jaunieji rašytojai. Jau tryliktus metus skaičiuojantis „Tu – ne vienas“ išleido 150-ąjį numerį. Redaktorė Eimantė Petrauskaitė ir žurnalistai Dorina Šukytė, Gedmintė Dimitrevičiūtė, Agnė Burokaitė ir Egidijus Petrauskas prisipažino, jog jie nėra tikrieji savanoriai, tačiau jų raštu išsakytos mintys nelieka be atgarsio. Skyrelis „Baltas kampas“ visuomenei pateikia gražių ir sektinų pavyzdžių, o „Juodajame kampe“ atskleidžiamos problemos ir blogi darbai. Redaktorė pastebėjo, jog viešai išsakyti pastebėjimai įtakoja suaugusiųjų sprendimus, pavyzdžiui, „Ąžuolo“ gimnazijos valgykloje atsirado daugiau suolų mokiniams, „Širvio“ mokykloje – daugiau suolų koridoriuose.

Pauliaus Širvio pagrindinės mokyklos skaityklos vedėja Birutė Graužinienė pristatė dešimtmetį egzistuojantį „Eurooptimistų“ klubą. „Besikurdamas klubas kvietė tapti bendražygiais tuos, kurie nori išmokti gyventi europietiškai, daugiau sužinoti apie ES ir Lietuvos vaidmenį integruojantis į ES. „Eurooptimistai“ organizuodavo įvairias akcijas ir konkursus, dalyvaudavo mokymuose, keliaudami kartu pažindavo Europą. Žinoma, klubas aktyviausiai veikė tuo metu, kai visi buvo „euforijoje“, kai degėm ir norėjome mokytis ir pažinti Europą. Dabar jaučiamės ES tarsi „senbuviai“, todėl ir klubo veikla nėra tokia aktyvi“,– kalbėjo B. Graužinienė ir išreiškė viltį, kad „Eurooptimistų“ klubo ribos prasiplės: prie klubo prisijungs ir kitos pagrindinės mokyklos arba prie jo jungsis visi norintys būti „Eurooptimistais“.

Renginio metu skambėjo ir jaunųjų atlikėjų atliekama gyva muzika. Milda ir Teresė Andrijauskaitės bei Raminta Razmaitė muzikiniais kūriniais su folkloro motyvais priminė mūsų lietuviškąsias šaknis. Renginį užbaigė jungtinis – lietuvių ir anglų kalbomis – muzikančių atliekamas kūrinys „Su gimimo diena“ arba „Happy birthday to you“.

O koks gimtadienis be šventinio torto ir sveikinimų? Buvo ir tortas, ir fejerverkai, ir šventiniai saldainiai ir dar daugybė mažų staigmenų.

Iš renginio išeidami dalyviai išsinešė ir margaspalvius balionus, taip visame mieste paskleisdami šventinę Europos dienos nuotaiką.

Mažųjų europiečių sveikinimai

Zarasų viešojoje bibliotekoje Europą sveikino ir „Santarvės“ pagrindinės mokyklos 2A klasės mokiniai kartu su mokytoja Meile Pimpiene. Ir į šventę mažieji atvyko ne tuščiomis – nešini piešiniais, kuriuose pavaizdavo ateities Europą ir ką jie veiktų, jei būtų savanoriai. O koks gimtadienis be sveikinimų ir linkėjimų?! Ant plaštakos formos atvirukų antrokai užrašė nuoširdžius ir žemiškus linkėjimus Europai – laimės, džiaugsmo, sveikatos, kad klestėtų ir nekariautų, o dažniausiai vaikai linkėjo draugystės.

Zarasų Pauliaus Širvio pagrindinės mokyklos mokiniai, „Eurooptimistų“ klubo nariai, padėjo santarviukams pažinti Europą – kartu gaublyje ieškojo Europos ir Lietuvos. Širviečių nuotaikingi ir informatyvūs pasakojimai apie Europos valstybes – Graikiją, Ispaniją, Kroatiją, Portugaliją, Vokietiją ir Vengriją – prikaustė mažųjų dėmesį.

ES diena Zarasų rajono bibliotekose

Zarasų rajono kaimo bibliotekose taip pat sužibo Europos diena. Bibliotekų lankytojai gamino mozaikas Europai, vyko savanoriškai veiklai skirtų filmukų peržiūros, buvo pristatomi tinklalapiai, kuriose galima susipažinti su savanoriška veikla, aprašoma savanorių patirtis ir atsiliepimai, vyko viktorinos ir buvo sprendžiami kryžiažodžiai Europai pažinti.

Visą dieną Zarasų viešojoje bibliotekoje ir jos padaliniuose buvo telkiami bibliotekos bičiuliai, padedantis puoselėti jos veiklą: organizuojant renginius, išnešiojant knygas po namus ir kt.

Nuoširdžiai dėkojame Europos Komisijos atstovybei Lietuvoje už paramą, „Ąžuolo“ gimnazijai ir Pauliaus Širvio pagrindinei mokyklai už pagalbą ir bendradarbiavimą rengiant Europos dienos šventę.

2011.05.04

Atgimstanti gamta paskatino surengti šiltą koncertą „Pavasario spalvos“, kurio metu susipažinome su Zarasų socialinės globos namų gyventojais, jų nuostabių darbelių paroda ir žinoma nuotaikingomis „Puodiškių“ kapelos atliekamomis dainomis.

Visi buvo sužavėti šių žmonių energija, gyvybingumu ir mokėjimu džiaugtis. Šio koncerto šiltos akimirkos ilgai liks širdyse.

Vita Juškėnienė, vyr. bibliotekininkė

2011.05.06

Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje tradicinio Motinos dienai skirto renginio metu atidaryta Danutės Kiltinavičienės papuošalų ir dukros Giedrės rankdarbių iš vilnos paroda. Renginio svečiams dainas dovanojo Zarasų kultūros centro folkloro ansamblis „Seluona“, atvykęs pasveikinti autorės ir kartu su ja padainuoti, eiles apie motinas skaitė Laima Gorpinič.

Danutės Kiltinavičienės, Zarasų viešosios bibliotekos dokumentų komplektavimo ir tvarkymo skyriaus vedėjos, parodoje eksponuojami vienetiniai auskarai, vėriniai, apyrankės, segės iš įvairių medžiagų: natūralių akmenų, perlų, „Swarovski“ kristalų, stiklo karoliukų. Originaliais Danutės papuošalais dabinasi ne viena zarasiškė, dusetiškė, ir ne tik.

Giedrės Kiltinavičiūtės, Zarasų Ąžuolo gimnazijos trečios klasės gimnazistės, iš vilnos velti rankdarbiai – angeliukas, bitutė, pingvinukas ir kiti – preciziški, subtilūs ir originalūs.

Danutė pasakojo, kad verti papuošalus pradėjo prieš dvejus metus, susidomėjusi, kaip rasti tinkamų detalių dukros Giedrės iš vilnos veltiems papuošalams pakabinti.

Pavasariu dvelkianti paroda veiks iki birželio 1 dienos.

2011.05.02

Bibliotekoje veikia spaudinių paroda „Knygų pasaulyje“, skirta Nacionalinei bibliotekų savaitei. Joje eksponuojamos įvairiausios knygos: didelės ir mažos, plonos ir storos, naujos ir antikvarinės, dailės ir fotografijų albumai. Taip pat čia knygų ras ir jauniausieji skaitytojai: knygelės – dėlionės su atverčiamais langeliais, su erdviniais paveikslėliais ir grojančios.

Seniausias parodos eksponatas – J. I. Kraszewski „Powiesci historyczne. XXI“, išleista Varšuvoje 1888 m. Mažiausia pagal dydį – „Mano pagrindinės teisės Europos Sąjungoje“, jos aukštis 32 mm, o plotis – 25 mm.

2011.04.28

Atbudus gamtai, ateina gražiausia pavasario šventė šv. Velykos. Ar ruošdamiesi šventei susimąstome apie jos prasmę, tradicijas, papročius?

Balandžio 20 d. Salako bibliotekoje kartu su Salako bendruomenės centro psichologe Inute (taip ją vaikai vadina) surengėme edukacinę valandėlę „Velykų belaukiant“. Visi kartu prisiminėme, kad šventės laukimas prasideda nuo Verbų sekmadienio, kalbėjomės apie kiaušinių marginimo reikšmę, Velykų papročius, skaitėme eilėraščius, patarles, posakius ir minėme mįsles.

Vėliau vaikai piešė paukštelius, o juos iškirpę „sutupdė“ ant vazoje pamerktos šakos. Margaspalvė puokštė papuošė biblioteką ir visus džiugino vaikų išradingumu.

Puikius oras kvieste sukvietė visus į pievelę prie bibliotekos ridenti atsineštų margučių.

Grįžę į biblioteką, pasigardžiuodami sausainiais ir arbata, surengėme margučių puotą. Kartu praleistas laikas priminė prasmingą Velykų laukimą.

Ar būtume kada pagalvoję, kad norint paimti knygas iš bibliotekos beveik nereikės bibliotekininko pagalbos, o jas grąžinti į biblioteką galėsime bet kuriuo paros metu, 7 dienas per savaitę?

Tai tapo realybe Zarasų viešojoje bibliotekoje įrengus naują savitarnos, bibliotekų procesų automatizavimo ir spaudinių apsaugos sistemą. Prie projekto intensyviai darbavosi bibliotekos darbuotojai, ruošdami apsaugos elementus, į elektroninę sistemą suvedinėdami turimų leidinių aprašymus. Dėl stipriai sumažėjusio finansavimo biblioteka įsigyja mažiau leidinių nei norėtų, tačiau darbas su naująja sistema nenutrūksta.

„Neliko formalių popierinių procedūrų – laukimo, kol bibliotekininkė užpildys formuliarą, parašo ir pan. Skaitytojai aptarnaujami automatizuotai: iš anksto internete galima atlikti dominančios knygos paiešką ir ją užsakyti, pačioje bibliotekoje galima savarankiškai pasiimti knygas, o jas grąžinti bet kada – net nedarbo valandomis“, – naujos sistemos privalumus vardina Danutė Karlienė, Zarasų viešosios bibliotekos direktorė.

Bibliotekoje – savitarna

Radijo dažnio identifikavimo (RFID) technologijos pagrindu veikiančia įranga naudotis nesudėtinga. Jaunimas gana aktyviai mėgina savitarnos įrenginį. Visa naujosios sistemos paslaptis – specialus apsaugos elementas kiekviename leidinyje. Skaitytojas pasirinktus leidinius padeda ant specialaus savitarnos įrenginio, jam pateikia elektroninį skaitytojo pažymėjimą ir įrenginys vienu metu automatiškai užregistruoja visas imamas knygas. Tuomet atspausdinamas kvitas, kuriame nurodoma, kokios knygos yra paimtos ir iki kada kiekvieną iš jų reikia grąžinti.

Taip pat automatinio informavimo sistema elektroniniais laiškais-priminimais informuoja skaitytojus apie artėjantį leidinių grąžinimą ir suteikiama galimybė juos prasitęsti net neužsukus į biblioteką.

Be to, jeigu knyga skirta skaityti tik bibliotekos skaitykloje, jos išsinešti nepavyks. Prie durų įrengti varteliai ims cypti.

Knygų grąžinimas

Knygas taip pat galima grąžinti nedalyvaujant bibliotekininkui. Vienas iš būdų – naudotis savitarnos įrenginiu skaitytojų aptarnavimo skyriuje, kaip ir paimant leidinius.

Grąžinti knygas galima ir bet kuriuo paros metu, nepriklausomai nuo bibliotekos darbo laiko. Tereikia jas įdėti į prie bibliotekos įėjimo pastatytą specialų įrenginį su užrašu „Knygų grąžinimas“. Leidiniai saugiai smūgius amortizuojančiu takeliu patenka į tam skirtą vežimėlį ir sistemoje automatiškai užregistruojami kaip grąžinti. Šis būdas ypač mėgstamas skolininkų – juk taip išvengiama akių kontakto su bibliotekininku. Tokiu būdu raginama grąžinti per ilgai namuose užsigulėjusias knygas.

Projekto finansavimas

2011.04.22

Šiandien greitas internetas ir elektroninės paslaugos papildo knygų ir periodikos skolinimo paslaugas. Ne mažiau svarbu, kad be knygų ir elektroninių paslaugų, biblioteka tampa traukos centru kiekvienam – tiek jaunesniam, tiek vyresniam, aktyvaus kūrybinio ir kultūrinio vyksmo vieta.

Projektas „Bibliotekos pažangai“ ir Zarasų viešoji biblioteka kvietė bibliotekos lankytojus papasakoti, kaip jie atrado biblioteką, ką čia veikia, kas juos domina, o galbūt net ir keičia jų gyvenimą.

Marija Varenbergienė (74 m.)

Jau seniai bendradarbiauju su vietos laikraščiais ir informaciniais Zarasų rajono portalais. Anksčiau straipsnius apie išvykas, susitikimus, įvairius renginius ar knygų pristatymus rašydavau ranka, dabar jau spausdinu kompiuteriu.

Pažintis su kompiuteriu ir internetu prasidėjo Dusetų K. Būgos bibliotekoje, čia buvo mano „pradžiamokslis” – įgijau kompiuterinio raštingumo pradmenis, išmokau internete ieškoti informacijos, naudotis elektroniniu paštu. Laikui bėgant ir namuose atsirado kompiuteris. Namuose neturiu spausdintuvo, todėl į biblioteka užsuku atsispausdinti kompiuteriu surinktų tekstų. Kai literatų klubas „Atgaiva” prisidėjo prie Utenos apskrities kūrėjų poezijos rinktinės „Rudens taku” sudarymo, ranka rašytą kūrybą teko perkelti į kompiuterį – plušėjau ir aš, ir bibliotekininkės.

Virginija Skrupskelienė (44 m.)

Angelina (10 m.) ir Venera Šleiman (46 m.)

Kai susiduri su kompiuteriu, niekas neklausia – moki juo naudotis, ar ne. Susidaro įspūdis, jog kompiuteris visiems įgimtas. Pasakyti, kad nemoku juo naudotis – nedrąsu. Be to, draugė iš Rusijos parašė, kad užteks susirašinėti „senoviniu būdu“, t.y. popieriniais laiškais, ir nurodė elektroninio pašto adresą, į kurį lauksianti mano laiškų – juk taip pigiau ir greičiau.

Jelena Gurskaja (51 m.)

Kai prieš keletą metų mane perkėlė dirbti į Turmanto biblioteką, leidinių išdavimas buvo kompiuterizuotas, specialiai bibliotekos lankytojams buvo skirti kompiuteriai. Aš dirbti kompiuteriu nemokėjau, todėl teko mokytis – iš pradžių buvo baisu ir nedrąsu. Dabar atrodo, kad taip ir turi būti ir ko ten reikėjo bijoti... Net dukra stebisi: „Mama, netikėjau, kad „susidraugausi“ su kompiuteriu“.

Šiandien ir kitus pamokau dirbti kompiuteriu ar supažindinu su technologinėm naujovėm. Pavyzdžiui, atėjo mano mama į biblioteką, per interneto telefoniją „Skype“ susisiekė su Vokietijoje gyvenančiu sūnumi, internetinės kameros dėka pamatė vienas kitą gyvai, o dar ir nemokamai pabendravo. Mama negalėjo patikėti, sakė – stebuklas.

Marija (62 m.) ir Stanislovas (60 m.) Dobregovai

Per televizorių išgirdome, kad žmonės bibliotekose aktyviai dalyvauja pirmajame Lietuvos gyventojų ir būstų elektroniniame surašyme. Turėjome mieste reikalų, tai tuo pačiu užsukome į biblioteką ir padedami bibliotekininkės „susirašėme“.

Jonas Makauskas (70 m.)

Esu pensininkas, todėl turiu daugiau laisvo laiko. Pirmoji pažintis su kompiuteriais buvo „popierinė“ – skaičiau knygas, žurnalus. Atėjo laikas, kai bibliotekoje atsirado kompiuteriai, galėjai jais laisvai naudotis. Dėl to užsirašiau bibliotekoje į kompiuterinių pradmenų mokymus. Dabar internete vienas galiu ieškoti dominančios informacijos, siųsti elektroninius laiškus.

Inga Jaksebogaitė (19 m.)

Kaimynų vaikai po pamokų eidavo į biblioteką, jie viešąją biblioteką dar vadino „centrine“. Klausiau, ką jie ten veikia? Pasiūlė neklausinėti, o pačiai ten nueiti ir savom akim pamatyti. Pasidarė smalsu, todėl nutariau nueiti į Zarasų viešąją biblioteką. Prieš ketvertą metų į biblioteką rinkdavomės fonotekoje muzikos pasiklausyti, o kai čia atsirado kompiuteriai – jie „paėmė viršų“.

Mano šeima neturi pinigų kompiuteriui įsigyti, o bibliotekoje kompiuteriais ir internetu gali naudotis nemokamai. Ir broliukus – Modestą (10 m.) ir Egidijų (11 m.) – atsivedžiau ir jie tapo aktyviais bibliotekos lankytojais. Vaikų literatūros skyriuje jie žaidžia su žaislais ir jau pažįsta kompiuterį.

Grupės „G&G Sindikatas“ lyderis Gabrielius Liaudanskas-Svaras aktyviai dalyvauja įvairiuose vaikams ir paaugliams skirtuose socialiniuose projektuose. Populiarus atlikėjas prisipažįsta esąs idealistas ir tikįs, kad jo veikla skatina jaunimą susimąstyti apie žalingus įpročius, tyčiojimąsi iš bendraamžių, nepagarbą vyresniems.

Svaras viešoje erdvėje nevengia eskaluoti sudėtingų, „nepatogių“ socialinių temų. Jo įsitikinimu, netinkamas vaikų elgesys internete tampa vis opesne problema, o didžiausia atsakomybė dėl to tenka nerūpestingiems tėvams.

Svaras su žmona Rima augina septynerių metų Mykolą ir trylikametę Dominyką. Vaikus internetas traukia vis labiau: dukra laiką praleidžia socialiniuose tinkluose, o mažasis – žaidimų svetainėse. Tad tėvams ne tas pats, ką elektroninėje erdvėje veikia jų vaikai.

„G&G Sindikatas“ lyderis mums sutiko pateikti keturis principus, kurie, jo nuomone, svarbūs mokant vaikus atsargiai elgtis internete.

Paroda Šv.Velykoms

2011.04.20

Pavasaris. Netrukus švelnus vėjelis šiauš margaspalvius pievų ir klonių kilimus, miškas apsigobs žalia marška...O mes, apsvaigę nuo dangaus žydrynės, nuo drungno žemės kvapo, grožėdamiesi bundančia gamta, skubėsime pirmąja žaluma puošti Šv. Velykų stalo.

Pavasaris pažadina augalus ir gyvūnus ir šaukia visus į pagrindinę prisikėlimo šventę – Velykas. Nicos bažnytinis susirinkimas 325 m. nutarė Velykas švęsti praslinkus keturiolikai dienų po pavasario pradžios. Nuo VIII amžiaus Velykos švenčiamos pirmą sekmadienį po pavasarinės mėnulio pilnaties. Pagal Velykas nustatomos Užgavėnių, Verbų, Atvelykio (Velykėlės) ir kitų pavasario ciklo švenčių datos. Pagrindinė Velykų veikėja – Velykė. Tikėta, kad tai gamtos atbudimo dievybė, kuri gelbsti nuo bado ir skurdo. Pagrindinis Velykų atributas – kiaušinis, nudažytas įvairiom spalvom, išmargintas įvairiais raštais ir ženklais. Dovanoti velykaitį labai senas paprotys. Kiekviena šeima pasilikdavo stipriausių ir gražiausių velykaičių, nes tikėta jų magiška galia. Per Velykas ypatingą vietą užima ir verba. Prieš savaitę, Verbų sekmadienį, pašventinta verba savo šeimynykščius plakti galima ne tik Verbų sekmadienį, bet ir Velykų rytą. Sūpynės – neatsiejamas pavasario šventės atributas. Buvo sakoma: kuo aukščiau įsisupsi, tuo gausesnis derlius užaugs.

Viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje eksponuojamoje parodoje „Susiburkime prie vilties stalo“ gausu leidinių apie Velykų tradicijas, apeigas, papročius. Tai V.Kudirkos knygelė „Velykų šventės“, J. Trinkūno knyga „Lietuvių pasaulėjauta: papročiai, apeigos, ženklai“, P. Dundulienės „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos“, B. Buračo „Lietuvių kaimo papročiai“.

Kaip marginti margučius, sužinosite F. Marcinko ir N. Jurėnienės knygelėje „Margutis – šventų velykų simbolis“.

Kaip paruošti vaišes sužinosite iš R. Ruzgienės knygelės „Lietuvių apeiginiai valgiai“, M. Jonikienės knygos „Vaišės“, K. Buožytės-Brundzienės knygutės „Velykų vaišės“.

Kaip papuošti namus ir dar daug įvairių įdėjų galite rasti žurnaluose „Mūsų namai“, „Geri patarimai“, „Ji“.

2011.04.20

Magučių bibliotekoje veikia paroda, skirta Gamtos ir Žmogaus prisikėlimo šventei – Velykoms. Bibliotekos lankytojai gali susipažinti su spaudiniais: Juozas Kudirka „Velykų šventės“, Pranė Dundulienė „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos“, Danutė Brazytė Bindokienė „Lietuvių papročiai ir tradicijos išeivijoje“, kuriuose aprašomi papročiai, pasirengimas šventei. Valgių receptai leidiniuose: „Velykų vaišės“, „Kiaušiniai šventėms ir kasdienai“, „31 receptas Velykų stalui“, Janina Uginčienė „Lietuva prie balto stalo. Pavasaris“. Vaikai ir suaugusieji stalui papuošti įvairiausių pavyzdžių galės rasti knygoje Sanita Nikitenko „100 pavasario darbelių“.

Parodoje taip pat eksponuojami vaikų ir paauglių piešiniai, atvirukai Velykų tema.

2011.04.18

2011.04.12

Viešojoje bibliotekoje skaitytojų aptarnavimo skyriuje veikia literatūros paroda „Amžinoji akistata su pasauliu ir savimi“, skirta Vytauto Sirijos Giros 100–osioms gimimo metinėms.

Lietuvių poetas, prozininkas, vertėjas V. Sirijos Gira gimė 1911 m. balandžio 12 d. Vilniuje. Baigė Kauno Jėzuitų gimnaziją. Vėliau įstojo į Vytauto Didžiojo Universitetą, medicinos specialybę, kurią įgijo būdamas 36 metų. Dirbo Respublikinėje vaikų ligoninėje gydytoju, o būdamas jau pagyvenęs įsidarbinęs laivo gydytoju plaukė į Afriką. Mirė 1997 m. vasario 14 d. Vilniuje.

Nepelnytai primirštas rašytojas yra išleidęs penkias poezijos knygas, devynis romanus, tris apsakymų rinkinius ir dvi pjeses. Bendradarbiavo kuriant kino filmus. Kino filmų „Adomas nori būti žmogumi“ (kartu su Vytautu Žalakevičiumi) ir „Raudonmedžio rojus“ (kartu su Algirdu Kratuliu ir Bronium Talačka) scenarijaus bendraautorius. Kūriniai išversti į vokiečių, lenkų, rusų, čekų, estų ir kt. kalbas.

Parodoje eksponuojamos bibliotekoje esančios V. Sirijos Giros knygos, amžininkų atsiminimai apie rašytoją, jo kūrybą.

Kviečiame aplankyti parodą iki balandžio 28 d.

2011.04.12

„Knygos – tai tarsi žvaigždės nakties danguje. Jų tokia daugybė ir jos taip nuo mūsų nutolusios, kad nė nedrįstame jų siekti. Nors įsivaizduokite, kaip būtų tamsu, jei vieną dieną visos knygos, visos mūsų proto kosmoso kometos, užgestų ir nustotų spinduliuoti tą galingą pažinimo ir fantazijos energiją“ – rašo slovakų rašytojas Janas Uličianskis.

Beveik visą savaitę Dusetų K. Būgos bibliotekoje buvo švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena. Bibliotekoje vyko piešinių paroda „Mano pirmosios knygelės“. Antrokai piešė piešinius: 5 geriausiųjų piešinių autoriai – apdovanoti.

Vėliau viktoriną „Iš kokių mes pasakų“ vedė pradinių klasių mokytoja Gitana Šuminienė. Klausimai buvo parengti tiek darželinukams, tiek ketvirtokams – taip įtraukti visus bibliotekos lankytojus.

Ketvirtokams teko ganėtinai sudėtinga užduotis – sudėti pasaką-labirintą „Snieguolė ir septyni nykštukai“ iš 31 dalies. Priešmokyklinukai dėliojo pasaką „Raudonkepuraitė“, pirmokai - „Trys maži paršeliai“, antrokai – „ Batuotas katinas“. Mokiniai sėkmingai su šia užduotimi susidorojo ir už gerai atliktas užduotis vaikų bibliotekininkė iš didelio krepšio dalino prizus.

Balandžio 7 d. popietės „Knyga – mano stebuklingos akys“ metu turčiokai pradinukams vaidino kelias ištraukas iš pasakos „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Gausiai susirinkę vaikučiai įdėmiai stebėjo pasakos personažus: nykštukus, karalienę, jaunąją princesę, princą, fėjas ir jauniesiems aktoriams negailėjo aplodismentų. Popietę trečiokai užbaigė dainelėmis „Vilkas ir septyni ožiukai“ ir „Aidėk aidėk girele“.

Pavasario šviesa skverbiasi į mūsų pasaulį, knygos nuskaidrina kasdienybę ir džiugina mus. Vaikai, linkime patirti skaitymo malonumą.

2011.04.12

„Knygoje yra viskas – ne tik fėjos su nykštukais, karalaitės ir piktos raganos, bet ir mes su tavimi, ir mūsų džiaugsmai, rūpesčiai, skausmai ir troškimai, gėris ir blogis, teisybė ir apgaulė, gamta ir visa visata. Viskas viskas telpa knygose. Atsiversk knygą. Ji atskleis tau savo paslaptis“, – taip apie knygas rašė žymi vengrų rašytoja Ėva Janikovsky.

Balandžio 1-ąją pasaulyje ir Lietuvoje minima Tarptautinė vaikų knygos diena. Šią dieną rengiamos įvairios vaikų ir jaunimo literatūros parodos, konkursai, konferencijos, skirtos geriausioms pasaulio vaikiškoms knygoms.

Diena anksčiau, balandžio 2-ąją, Turmanto biblioteka irgi minėjo vaikų knygos dieną. Į biblioteką lydimi Turmanto pagrindinės mokyklos mokytojos Vitalijos Kanapeckienės atskubėjo 3-4 klasių mokiniai. Bibliotekininkė supažindino vaikus literatūros paroda „Knyga – ištikimiausias draugas“, papasakojo apie garsiausią danų rašytoją H. K. Andersoną, kurio gimimo diena sutampa su vaikų knygos diena.

Mokiniai aktyviai dalyvavo viktorinoje pagal H.K. Anderseno pasaką „Coliukė“, skatinančioje meilę pasakai – gėrio ir grožio šaltiniui. Vaikai pasidalino į dvi komandos – „Žvaigždės“ ir „Kengūros“. Abi komandos atsakinėjo į klausimus, sprendė rebusus. Nugalėjo draugystė, nes abi komandos surinko po lygiai taškų.

Dar vaikai piešė pasakos herojus – Coliukę, kurmį, kregždę ir kt.

Visi renginio dalyviai buvo pagirti ir apdovanoti saldainiais. Vaikams šventė patiko, todėl bibliotekininkės prašė surengti daugiau tokių renginių.

2011.04.11

Praėjus vos mėnesiui po didelio populiarumo sulaukusių „Protų kovų“ viktorinų su Gustavu kampanija „Atsargus internete“ vėl pakvietė Lietuvos viešųjų bibliotekų lankytojus varžytis. Šį kartą – šeštadieninėse „Šeimų kovų“ viktorinose.

Viktorinas vedė Saugaus elgesio internete ekspertė Inga Manelytė ir tikras šeimų dvikovų žinovas – „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Šeimų dvikova – Akropolio turnyras“ vedėjas Vytenis Sinkevičius.

Kovo 26 d. pirmojoje „Šeimų kovų“ viktorinoje dalyvavo apie 800 komandų. Viktorinos dalyviai sulaukė klausimų apie žinomas ir paslaptimis garsėjančias Lietuvos ir viso pasaulio vietas, apie įvairius atradimus ir išradimus, spėjo valstybių pavadinimus iš jų kontūrų.

Balandžio 2-osios viktorinoje šeimoms teko prisiminti vaikystėje ir paauglystėje skaitytas knygas ir jų herojus: antrosios kovos tema buvo „Įsimintiniausi knygų herojai“. Komandoms teko pasukti galvas ir atsiminti, kiek metų negyvenamoje saloje praleido Robinzonas Kruzas, kokiame mieste gyveno Karlsonas, kuriame filme buvo ištarta žymioji frazė „Benai, plaukiam į Nidą!“ ir atsakyti į kitus su knygų herojais bei pagal jas sukurtais filmais susijusius klausimus.

Abiejose „Šeimų kovose“ virė įnirtinga kova: norint išsiaiškinti nugalėtojus, teko skelbti papildomus turus ir patikrinti žaidėjų žinias apie atsargų elgesį internete.

Zarasų viešojoje bibliotekoje ir jos teritoriniuose padaliniuose komandų, panorusių jėgas išbandyti „Šeimų kovose“, nebuvo tiek daug, kiek „Protų kovose“. Šiose viktorinose Zarasų rajono komandoms patekti į geriausiųjų dešimtuką ir laimėti stalo žaidimų – nepavyko. Antrojoje viktorinoje jungtinė komanda „Vavano TM“ iš viešosios bibliotekos užėmė 26 vietą ir jiems iškeliavo saldūs prizai ir projekto „Bibliotekos pažangai“ suvenyrai.

Šniukštų bibliotekoje abiejose viktorinose dalyvavusi gausi Dainių šeimyna sako, jog norėjosi laimėti – bet tai nebuvo mūsų tikslas, svarbiausia smagiai kartu leisti laiką bibliotekoje.